Spalis – rudens mėnuo su daugybe spalvų – akių negali atitraukti nuo auksaspalvių medžių, bet kartu, kaip ir žmogaus gyvenime, pilkumos įneša lietus ir kur kas greičiau temstantys vakarai. Spalį minime kaip vyresniųjų žmonių, senjorų, mėnesį, ne tik pilną kvietimų į įvairiausius renginius, bet primenantį ir amžėjimo atnešamas problemas. Bet ne apie jas, o apie pozityvų požiūrį į gyvenimą visais jo tarpsniais kalbamės su dviem energingomis moterimis, buvusiomis pedagogėmis Aldona Palavinskiene ir Stefanija Šafranauskiene.
Sutemų dar nematyti
Su Aldona Palavinskiene, 85-erių senjore, gyvenančia Viešvilėje nuo 1978 metų, susitinkame miestelio bibliotekoje. Ji čia dažna viešnia. „Nenoriu sakyti, kad pasenau – nuamžėjau, bet jaučiuosi gerai. Jaučiu, kad dar fiziškai galiu kai ką padaryti ir protas dar šviesus“, – pradeda pokalbį A. Palavinskienė.
Visą gyvenimą aktyviai sportavusi, Aldona ir dabar kasdien pėsčiomis nueina 5-8 kilometrus. Aldona mėgsta vaikščioti miško keliukais, stebėti augalus, kokių sako anksčiau net nepastebėjusi. „Vaikščiodavau ir anksčiau, bet gal galva būdavo užimta įvairiomis mintimis, todėl nepastebėdavau tokio augalų grožio.“
Laisvalaikiu ji sprendžia kryžiažodžius. „Esu labai užsispyrusi – būna, kai prie vieno kryžiažodžio pora dienų sėdžiu, pasitelkiu visas turimas priemones – užrašus, knygas. O kai išsprendžiu – jaučiu didelį pasitenkinimą.“ Nemažą laiko dalį užima ir knygos. Mėgstanti skaityti apie svetimas šalis, keliones. Vasarą nemažai laiko tenka skirti sodo priežiūrai, kuriame Aldonos puoselėjami auga vaismečiai, vaiskrūmiai, braškės, bulvės, svogūnai, agurkai, cukinijos, moliūgai.
2010 m. Aldonos iniciatyva Viešvilėje suburtas senjorų klubas „Dar ne sutema“. „Man trūko veiklos, todėl kilo mintis sukviesti buvusius pedagogus kartu turiningai praleisti laiką. Šiuo metu klube yra 13 narių. Anksčiau, kai būdavo stipresni, daug keliavome visi kartu – apkeliavom aplinkinius rajonus, buvom Gintaro, Jūrų muziejuje, Kretingos bažnyčioje. Dabar daugumai klubo narių jau sunkoka vaikščioti, todėl keliaujame mažiau. Šiemet keliavome tik vieną kartą – plaukėme laivu iš Jurbarko į Veliuoną. Kartais visi kartu nuvažiuojam į koncertą Jurbarke, bet dažnai sau to negalime leisti, nes bilietai pakankamai brangūs, o senjorams nuolaidų nėra“, – kalba Aldona.
Senjorų klubas renkasi kartą per mėnesį, švenčia gimtadienius, dalijasi prisiminimais, sugalvoja smagių užsiėmimų, žaidimų. „Manau, tokie susiėjimai labai reikalingi, nes senjorams labai trūksta bendravimo ir išėjimo iš namų. Dalyvaujam miestelyje organizuojamuose renginiuose, kultūros centro ir bibliotekos, miestelio šventėse, edukacijose. Stengiamės išnaudoti visas galimybes.“
Negalėtų be Viešvilės
Aldona sako niekada nesutiktų apsigyventi kitur, išvykti iš Viešvilės, nes čia jaučiasi sava, visi pažįstami. Yra ambulatorija, biblioteka, kultūros centras, mokykla, aktyvi miestelio bendruomenė. „Labai džiaugiuosi, kad turime tokią iniciatyvią bibliotekininkę Viliją Platonovienę, ji išjudina visus,“ – džiaugiasi senjorė.
Paklausta apie vyresnių žmonių situaciją Lietuvoje, Aldona sako, kad senjorai neturėtų labai skųstis. „Dirbęs ir turintis stažo žmogus tikrai gali iš pensijos gyventi. Aišku, gali skųstis, kad kelionės brangios, sanatorijos brangios. Bet aš nesiskundžiu, be prabangos, bet užtenka viskam. Manau, didesnė problema yra vaikus auginančioms jaunoms šeimoms, nes vaikus reikia viskuo aprūpinti, mokėti už būrelius, o algos provincijoje tikrai nėra didelės. O senjorų gyvenimo kokybė Lietuvoje labai priklauso nuo jų pačių požiūrio ir pastangų“, – mano viešviliškė.
Džiaugiasi
kiekviena diena
Tokia pati energinga ir Viešvilės „kaimynystėje“ – Smalininkuose, daugiau nei pusšimtį metų gyvenanti Aldonos Palavinskienės bendraamžė Stefanija Šafranauskienė. 83-ejų Stefanija sako garbingą amžių sutikusi ramiai: „Greitai bėga laikas. Pavasaris, ruduo – ir jau metų nebėra. Taip ir sulauki to laiko, kuris vadinasi senatvė. Nuo jos bandome visaip gintis – vadiname senjorais, amžėjimu, garbaus amžiaus sulaukusiais. Bet saulelė vakarop – kaip sako poetai. Tai laikas, kai gali permąstyti savo kelius ir klystkelius, suvesti sąskaitas su savimi ir kitais, labai atsargiai, neįkyriai patarti kitiems. Juk tu – garbingo amžiaus! Ir nepradėkime tos kalbos „kai mes buvome jauni…“. Taip, buvome jauni, bet buvo kitos problemos, kitas laikmetis ir šito nepakeisi“, – sako Stefanija. Ji džiaugiasi šia diena, nes praeities nesugrąžinsi, o ateities nežinai.
„Manau, kad gyvenimas sulaukus brandos yra viso gyvenimo įdirbis. Reikia apgalvoti, kad kažkada brandus amžius ateis, kad galbūt teks būti vienam ar vienišam, todėl reikia pagalvoti apie savo finansinę ateitį. Mes daug dirbom, kartais net keliuose darbuose, todėl dabar turime finansinį saugumą. Labai svarbus įdirbis yra ir šeima, vaikai. Skyriau tam daug dėmesio, todėl mano vaikai moka tvarkytis savarankiškai, jiems nereikia mano pagalbos“, – pasakoja Stefanija.
Savo darbinę veiklą Stefanija praleido Smalininkuose. Atvyko čia jauna, kai kūrėsi tuometinis žemės ūkio technikumas, jame dirbo daug metų. Teko keisti specialybę ir mokytis pedagogikos.
Smalininkuose gyventi patiko – graži gamta, rami aplinka. Savais tapo ir žmonės. „Dabar atsirado daugiau laiko, galima pasidžiaugti ir žydinčias sodais, ir pabraidyti po rudens vėjo ant takų pribarstytus lapus. Jauni skubėjom, bėgom – darbai, vaikai diktavo savo tempą.“
Labai norėtų lankyti Trečiojo amžiaus universitetą, dažniau lankytis spektakliuose, koncertuose, tačiau stengiasi nepraleisti miestelyje rengiamų renginių, švenčių, ekskursijų.
Liūdnų minčių neįsileidžia
„Jeigu pradeda į galvą lįsti liūdnos mintys, imuosi kryžiažodžių. Jie man labai padeda atsipalaiduoti. Anksčiau darydavau fitokoliažus – paveikslėlius iš džiovintų augalų, bet tai ne tik daug susikaupimo ir kruopštumo reikalaujantis darbas, bet ir gero regėjimo. Jam nusilpus teko šio pomėgio atsisakyti, nors ir buvo toks mielas širdžiai ir padėdavo atsipalaiduoti.“
Stefanija visiems senjorams linki mažiau dejuoti, mažiau aptarinėti esamas ir gal būsimas ligas, piktintis blogais medikais, bloga valdžia ir kitais. „Juk gyvenome patys, patys užauginome vaikus, patys savo pavyzdžiu išmokėme juos būti vienokiais ar kitokiais. Ir valdžią išrenkame patys. Padėkokime medikams – jie labai reikalingi ir daug padeda. Ir apsaugok, Dieve, nuo karo ir maro, o nuo bado turim patys apsisaugoti!” – mano Stefanija.
Šios moterys nesėdi ant sofos ir nerymo prie lango dejuodamos dėl su amžiumi atsirandančių problemų. Jos aktyvios ir smalsios, gyvenimu besidžiaugiančios. Amžius joms nėra kliūtis būti fiziškai aktyvioms, tobulėti intelektualiai ir bendrauti su kitais. O bendrystė ir pozityvus požiūris dienas pripildo prasmės ir džiaugsmo.
Ligita Gražulevičienė
