Pirmadienio popietę per Jurbarką važiavo XXI amžiaus trečiajam dešimtmečiui neįprasti ekipažai – trys žemaitukų veislės žirgų traukiami senoviniai žemaičių turginiai vežimaičiai. Tai senovinio paveldo ir žemaitukų žirgų veislės puoselėtojo, kelionių su šiais žirgais entuziasto, protėvių ugnies saugotojo Vaidoto Digaičio iš Laukuvos (Šilalės r.) 10-oji kelionė į rytoj Anykščių r. Niūronų kaime vyksiančią šventę „Bėk bėk, žirgeli!“
Garsiosios kelionės
Tai tas pats keliautojas, kuris 2010 m. su devyniais bendražygiais šiais nedidukais, tačiau nepaprastai ištvermingais, žirgais pakartojo legendinę Vytauto Didžiojo kelionę – nujoję iki Juodosios jūros ties Ukrainos Očiakovo miesteliu lietuviškus žirgus pagirdė sūriu Juodosios jūros vandeniu. Očiakovas – buvusi paskutinė Vytauto Didžiojo – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tvirtovė prie Juodosios jūros.
Po to buvo daug tikslinių prasmingų kelionių: 2011 m. jis su kelias raiteliais jojo vadinamuoju Meilės keliu, prisimenant Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę. Kaip sakė V. Digaitis, pirmiausia keliautojai prie Barboros Radvilaitės karsto Vilniaus katedros požemyje padėjo gėlių ir išjojo į Krokuvą. Pro Belovežo girią, pakeliui aplankę Lenkijos lietuvių, Krokuvoje, Vavelio pilyje, prie Žygimanto Augusto karsto taip padėjo gėlių.
2012 m. V. Digaitis pasiryžo vienas su dviem žemaitukais apkeliauti Baltijos jūrą – aplankė aštuonias šalis ir nujojo šešis tūkstančius kilometrų.
Po kelionės aplink Baltiją, 2016 m. išsiruošė į Rytus – didžiausią žygį – nuo Baltijos jūros krantų iki Japonijos jūros nugabenti lietuviško Baltijos gintaro. Įveikęs Uralo kalnus, nujojo iki Čeliabinsko. Deja, Rusijos platybės šį kartą pasirodė neįveikiamos. Dėl retai apgyvendintų teritorijų, kilusių sveikatos problemų žygį teko nutraukti tik ką persikėlus per Uralo upę.
Po to dar buvo trumpesnių žygių iš Laukuvos, kad ir į Kaziuko mugę Vilniuje, į kurią senais laikais iš įvairių Lietuvos kampelių arkliais suvažiuodavo šimtai ūkininkų ir prekiaudavo tiesiai iš savo vežimų.
Nuo Vertimų iki Kriūkų
Keliautojai naktį iš sekmadienio į pirmadienį nakvojo Vertimuose. Pirmadienio kelionė – iš Vertimų kaimų keliais (asfaltuotų kelių su transporto judėjimu kiek įmanoma siekiama išvengti) iki Jurbarko, per tiltą – į Kidulius ir panemunėmis iki Kriūkų. Ten – nakvynė, o antradienį ties Vilkija keltu į šitą Nemuno pusę ir per Vilkiją, Panevėžiuką, Labūnavą ir kitus miestelius pasieks Anykščius ir šalia esančius Niūronius.
Kiduliuose, senų dvaro medžių pavėsyje, pirmasis sustojimas trumpai pailsėti, žemaitukams atsipūsti. Tuo metu su įžymiuoju keliautoju ir kitais – Ligita Bairamova, Remigijumi Žiauberiu ir Mariumi Kleišmantu – pavyko šiek tiek pasikalbėti.
Važiuoja V. Digaitis ir kiti keliautojai originaliais senoviniais, nedideliais, vadinamais turginiais, vežimaičiais, į kuriuos galima ir vieną, ir du žirgus kinkyti. Žirgai pakinkyti autentiškais žemaitiškais odiniais pakinktais. Vežimukai su senoviniais mediniais, geležiniais ratlankiais apkaustytais, tekiniais. Stebulės irgi senovinės, be kokių patobulinimų ar įtaisytų guolių. Kaip ir seniau, į medinę rato stebulę įkaltas špižinis indėklas – žemaitiškai buksva, o jurbarkiečių bukšu vadinamas. „Vežimaitis originalus senovinis, vienintelis „patobulinimas“, tai vežimo priekyje ir gale įtaisytos nedidelės dėželės smulkesniems daiktams susidėti.
Dabar vyresnių žmonių tėvai, o seneliai tikrai, panašiais vežimais į ilgas keliones važiuodavo. Žemaičiai – net į Rygos turgų. „Dabar jau dešimti metai važiuojam vis kitu keliu senoviniais vežimais su mediniais tekiniais. Mūsų sambūris ir vadinasi „Mediniai tekiniai“. Bandome atkartoti tai, kas darė mūsų tėvai, mūsų seneliai“, – pasakoja Vaidotas.
Žymiojo keliautojo ir kartu važiuojančios Ligitos Bairamovos vežimaitį traukia eržilas Perkūnas, kurio ūgis ties guogu apie 130 cm, ir kumelė Alėja.
Kitais dviem vežimaičiais keliauja visų išvykų dalyvis, kelionių ir žemaitukų veislės žirgų entuziastas Marius Kleišmantas iš Šilalės rajono Varsėdžių kaimo ir Remigijus Žiauberis iš Kaltinėmų miestelio su žirgu Ūdriu.
Žirgai geria pasūdytą vandenį
Prisimename ir kelionę iki Juodosios jūros, kai vieną iš keturių V. Digaičio žirgų teko palaidoti. „Kai pakvietė, nebuvo suvokimo, kad galima tokius atstumus joti. Girdėta, kad Vytautas Didysis nujojo ir ten buvo jo pilys, o Očiakovas – jo paskutinė tvirtovė, tai jojom į tą kelionę išbandyt, ar tikrai Vytautas Didysis pagirdė žirgus Juodojoje jūroje? Žinokit, žirgai gėrė. Yra nufilmuota. Paskui supratom, kad tai normalu, nes žirgai išprakaituoja ir jiems reikia druskos“, – aiškina keliautojas.
Ir dabar keliautojai vežasi gabalus druskos, avižų. „Naktį žirgams padedu gabalą druskos, tai jie kiek nori, tiek prisilaižo“, – apie žemaitukus pasakoja V. Digaitis.
Kelionėse atkaklieji žemaičiai nakvoja tik pas žmones. V. Digaitis net per Sibirą keliavo vienas, neėmė nei palapinės, nei miegmaišio.
Kartu keliauja ir lietuviškos skalikų veislės šunys. O ir pasiimti daiktai, išskyrus gal tik telefonus, net ir kastuvai taip pat senoviški – ne dabartiniai fabrikiniais, o su lazdyno ar beržiniais namų darbo kotais.
Saugo ir protėvių ugnį
V. Digaitis yra tautinio paveldo, senovės lietuvių ir žemaičių papročių sergėtojas ir puoselėtojas. Jis yra protėvių ugnies saugotojas. „Senovėje ant Šatrijos kalno buvo kūrenama Amžinoji ugnis, kaip ir buvo Rambyno šventkalnyje, ir Birutės šventkalnyje, ir kitur, – pasakoja Vaidotas. – Ant Šatrijos yra atkurta Amžinoji ugnis. Aš esu vienas iš saugotojų. Tai reiškia, kad ant Šatrijos dieną–naktį, žiemą–vasarą visuomet yra žmogus ir saugo, kūrena Amžinąją ugnį. Mes sakome, kad ugnis ne dega, o kūrenasi. Dega tik žvakė“, – apie dar vieną prisiimtą įsipareigojimą sako V. Digaitis.
Rytoj Anykščių r. Niūronių kaime prasidės tradicinė kultūros ir žirgo šventė „Bėk bėk, žirgeli!“ Be įvairiausių renginių, nestinga dėmesio ir ištvermingiesiems žemaitukams. O po šventės vis kitu keliu – namo į Laukuvą.
