Laimingas tas mokytojas, kurio nepamiršta buvę mokiniai. Šviesaus atminimo dailininkė Michalina Banaitienė Jurbarke išugdė talentingo jaunimo kartą, džiuginančią Lietuvą įstabiais kūriniais. Mokytojos šimtmečio paminėti į gimtinę sugrįžę menininkai surengė savo darbų parodą ir pakvietė visuomenę į prisiminimų popietę.
Jurbarkas niekada nebuvo Michalinos svajonių žemė, bet pas čia gyvenusią seserį Adelę Perevičienę praėjo jos vaikystė, gydytojo šeimos draugystė su skulptoriumi Vincu Grybu nulėmė gyvenimo kelio pasirinkimą, o įkopusi į septintą dešimtį į šį miestą ji grįžo ieškoti taip trokštamos laisvės, nes daugelį metų dirbdama mokytoja taip ir neišmoko gyventi nuo skambučio iki skambučio. 1976-ųjų rudenį, rašydama prašymą atleisti ją nuo mokytojos pareigų, Kauno rajono švietimo skyriaus vedėjui dailininkė nurodė, kad išvyksta gyventi į Jurbarką. Dar važinėdama remontuoti griūvančios vyro tėviškės Michalina žinojo, kad yra laukiama ir tikrai turės čia ką veikti.
„Kartą pareinu, ogi prie mano statybų ant akmenų krūvos kokie šeši vaikai tupi, manęs laukia. Sako: per televiziją tave matėm, vaikus piešti mokinai. Ir mes atėjom mokytis. Ilgai mano pamokos vyko ant tos pačios akmenų krūvos. Ir liko visam gyvenimui man tie mokiniai“, – vėlų 1995-ųjų rudenį pasakojo ligos į lovą paguldyta dailininkė M. Kuzmickaitė-Banaitienė.
Įsikūrusi Jurbarke dailininkė iškart subūrė meno mėgėjų būrelį Jurbarko antrojoje vidurinėje mokykloje. Šiaip ne taip iškentusi mokykloje šaltą žiemą, dailininkė įsiprašė į senuosius miesto kultūros namus, kur įkūrė piešimo būrelį. Iki šiol kaip legenda pasakojama, kad piešti tada panoro bene septyniasdešimt miesto vaikų.
Tačiau tikraisiais vartais į meno pasaulį talentingiems jurbarkiečiams tapo žalias namelis Sodų gatvės pradžioje, kur galų gale persikėlė Michalinos dailės studija. Šeštadieniais, o neretai ir kitomis dienomis, dailininkės namai ir kiemas skambėdavo nuo vaikų juoko. Ne valandą ar dvi, o nuo ryto iki sutemų jie piešdavo mokytojos kieme lakstančius žąsiukus, su kaltais rankose sukiodavosi prie malkoms atvežtų rąstų, minkė molį ir klausėsi šmaikščių savo mokytojos pasakojimų apie garsių dailininkų pamokas meno mokykloje, kalėjime, į kurį pateko už bendradarbiavimą su Lietuvos laisvės gynėjais, bei tremtyje patirtus išgyvenimus, juokingas istorijas apie menininkams atsitikusius nutikimus.
Susitikę paminėti savo Mokytojos šimtmečio, banaitukai su džiaugsmu prisiminė, kaip laukdavo tų pasakojimų ir kaip kaskart dailininkė sugebėdavo pateikti juos vis kitaip, akcentuodama tai, į ką dar niekada nebuvo atkreipusi vaikų dėmesio.
„Nenueiti į piešimo pamoką reikėdavo labai pasiryžti, bet kai nueidavome, laikas prabėgdavo nepastebimai. Keisčiausia, kad tarp pasakojimų ji rasdavo laiko mums išvirti pietus, o rodos, mūsų nebūdavo nė minutėlei palikusi. Grįždavome tamsoje, sušalę, ledinėmis rankomis, bet laimingi – ir laukdavome kito savaitgalio. Ir namų darbų gaudavome: užduodavo nupiešti eskizų. Stengdavomės užkalbinti, kad pamirštų apie juos paklausti“, – parodos atidaryme dalijosi atsiminimais Giedrė Vasarevičiūtė-Katinienė. Interjero dizainere tapusi jurbarkietė neslėpė, kad pamokos Sodų gatvėje jai davė labai daug, nes ji išmoko ieškoti grožio savo aplinkoje, žmonėse ir daiktuose.
Dailės pedagogė Lina Čiečkutė-Rušienė prie pirmosios mokytojos atminimui skirto piešinių ciklo „Modeliai Sodų 13“ rašo: „Šiuolaikinės grafikos formose pateikti vaikystės piešiniai, sukurti kukliame namelyje Sodų g., globojant Michalinai Banaitienei. Juose galima rasti ir Mokytojos štrichų, kurie ne tik piešiniuose, bet ir mano atmintyje paliko neišdildomus pėdsakus. Nuo dešimties metų kiekvieną šeštadienį praleisdavau ypatingoje aplinkoje, kur nebuvo jokios prabangos, bet buvo kažkas žymiai daugiau. Viskas čia atrodydavo ypatinga. Kiekvienas modelis pieštas ne vieną ir ne du kartus(…)“
„Linos piešiniuose mes užuodžiame mokytojos namų kvapą. Mes piešėme jos troboje, vogėme laiką iš jos šeimos, nes savo mokiniams ji duodavo daug daugiau nei savo vaikams. Dėl to ir vadiname save banaitukais“, – pripažino Diana Arlauskaitė, Michalinos praminta ir draugų iki šiol vadinama Gogenu. Tai jai iš rankų išsprūdę pieštukai pradingdavo trobos grindyse žiojėjusioje skylėje, jai tekdavo ir daugiausia Mokytojos priekaištų, kad meną iškeitė į sportą. Tačiau net ir tapusi viena geriausių šalies dziudo trenerių, pasaulinio lygio varžybų teisėja randa laiko menui – jos sukurtomis kaukėmis galima pasigėrėti ir banaitukų surengtoje parodoje.
„Turėjome tokią Mokytoją, kurios galėtų pavydėti daugelis vaikų. Iš jos gavome ne tik dailės pagrindus – išmokome pagrindinių gyvenimo tiesų, jos pasakojimai iš tremties Sibire ugdė patriotiškumą, gal todėl dauguma ir likome gyventi Lietuvoje“, – tvirtino L. Rušienė.
M. Banaitienės duktė Rimgailė Johana Rūta Gulbinienė džiaugėsi, kad beveik visi mamos mokiniai baigė dailės mokslus ir tapo garsiais dailininkais, skulptoriais, restauratoriais, dizaineriais, meno pedagogais, tautodailininkais.
„Mama labai mylėjo vaikus. Dažnai sakau, kad ji buvo ne dailininkė, o pedagogė iki kaulų smegenų. Tokių mokytojų mokyklose labai trūksta. Džiaugiuosi, kad 1993 metais atvažiavau į Jurbarką pas ją gyventi ir galėjau su ja būti tuos vienuolika paskutiniųjų metų“, – sakė lyg savo vaikus banaitukus visada palaikanti M. Banaitienės duktė.
R. Gulbinienė prisiminė, kaip į ligos patalą atgulusią dailininkę džiugindavo jos mokinių apsilankymas, su kokiu atidumu ji klausydavosi svečių pasakojimų apie mokslus bei planus ir kaip džiaugėsi išgirdusi Rasos Grybaitės užmojus Jurbarke kada nors įkurti dailės studiją. „Tada man atrodė, kad tai tik jauno žmogaus svajonės, svaičiojimai, kad to niekada gal ir nebus, bet R. Grybaitei išėjus mama pasakė: „Rasa – jėga!“ Paplokime Rasai“, – kvietė R. Gulbinienė, banaitukų vadinama mama Rūta.
Mintis meno kūrinių paroda paminėti Mokytojos šimtąjį gimtadienį banaitukams gimė ne atsitiktinai. Pirmąją parodą jie surengė dar 2000-aisiais, per Žolinę, sergančiai Mokytojai pradžiuginti. Nuo tada kasmet rugpjūčio viduryje susirenka paminėti savo Mokytoją žaliojo namelio kieme, nors jau devyneri metai čia jų laukia tik mama Rūta.
Šimtmečiui paminėti skirtos parodos koordinatorė R. Grybaitė pasakojo, kad idėją per Žolinę rengti banaitukų meno kūrinių parodą pasiūlė Juozas Budzinauskas ir L. Rušienė, tačiau suabejojus, ar per tokį trumpą laiką pavyks įgyvendinti užmojus, planai atidėti rudeniui. Per Žolinę susitikę pas R. Gulbinienę banaitukai susitarė, kad parodoje turi būti šiandieniai jų darbai, atskleidžiantys brandžių asmenybių santykį su menu ir kūryba.
Nors tada atrodė, kad iki parodos dar labai daug laiko, jo ir vėl pritrūko – daugelis menininkų savo darbus parodon atvežė tik renginio išvakarėse grįžę gimtinėn. Bet tai nė truputėlio nesumenkino pačios idėjos – parodoje banaitukai džiugina pačiais geriausiais, brandžiausiais savo kūriniais, parodyti, ką sugeba, neatsisakė net ir tie, kurie aktyviai nebekuria. Zigmo Morlenco peizažai bei akrilu tapyti paveikslai, Vandos Kyzelytės ikonų fragmentai ir tapyba, Juozo Budzinausko medžio skulptūros ir metalo dirbiniai, Irenos Girdžiūtės, Jūratės Jukštienės tapybos darbai, Rimando Plevoko medžio skulptūros, Giedrės Špatkauskaitės kompiuterinė grafika – anaiptol ne viskas, ką galima pamatyti parodoje.
Apžiūrėdama parodoje eksponuojamus kūrinius R. Gulbinienė neslėpė džiaugsmo ir vilties, kad jos mamos svajonės pamažu pildosi. Renginyje dalyvavusi rajono vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė patvirtino, kad gyva M. Banaitienės mintis kurti Jurbarke vaikų piešinių muziejų, ir anksčiau ar vėliau jis tikrai bus.
„Gal vis dėlto mama ne be reikalo vargo šiame jai beviltiškame atrodžiusiame mieste. Ji buvo tarsi minčių generatorius, turėjo gausybę idėjų, tik sovietmečiu jos niekam nebuvo įdomios – graužėsi dėl to ir labai pergyveno. Kuo atkakliau beldėsi į valdžios duris, tuo labiau jie ją ignoravo, net vyro tėvų žemę jau sunkiai bepaeinančiai menininkei pasiūlė atiduoti toli nuo namų. Bet jei mamelė mus mato iš aukštai, tai tikrai džiaugiasi, kad viskas keičiasi, kad yra paimsrio takas, bus vaikų piešinių muziejus. Taip norėčiau, kad matytų…“ – pripažino R. Gulbinienė.
Žaliajame Sodų gatvės name viskas tebėra taip pat kaip ir Michalinos laikais: sienas puošia jos tapyti ir mokinių dovanoti paveikslai, garbingiausioje vietoje iš rėmų šviečia dailininkės numylėtos ir daug sykių perpieštos saulėgrąžos, lentynose sudėti jos vartyti dailės albumai. Ir kieme tebešnara tie patys beržai, po kuriais prisėdusi Mokytoja sekdavo vaikams savo nesibaigiančias pasakas. Namai, kuriuose niekada nebuvo prabangos, o tik daug vargo, tebesaugo Mokytojos dvasią tiems, kurie jos niekada negalės pamiršti, nes čia prasidėjo jų kelias į savo gyvenimus.
Daiva BARTKIENĖ
