„Birželis. Labai ankstyvas rytas. Nesimiega… Prasideda kelionė į tremtį“, – yra sakiusi režisierė Birutė Jurkšienė, kiekvieną pavasarį paruošianti kompoziciją tremties tema. Turbūt panašiai išgyvena ir visi, kurių birželiai dunda traukinio bėgiais į šiaurę. Bet tokių jau nebedaug. Ir jie, ir girdėjusieji iš pirmų lūpų tremtinių liudijimus turi pasistengti, kad ir dabarties jaunimas juos išgirstų, nes tai ir jų istorija – taip kalbėjo Andrius Bautronis, Eržvilko gimnazijos direktorius, inicijavęs tremtinių pavardžių ir likimų skaitymą Varlaukio geležinkelio stotyje.
Širdį paliečiantys
1941-ųjų birželio 14-oji – masinių gyventojų trėmimų iš Lietuvos pradžia. Nuo 1989-ųjų ši diena minima kaip Gedulo ir vilties diena. Tuomet dar buvo daug išgyvenusiųjų tremties siaubą, dabar tik vyresnės kartos žmonės saugo tas skaudžias istorijas, o jaunimas galėtų jas nebent knygose perskaityti. Nors vargu, ar tremtinių atsiminimai – pati skaitomiausia Z kartos lektūra.
„Tai širdį paliečiantys dalykai, juos reikia žinoti. Keliaujam per gyvenimą didesniais ar mažesniais žingsniais, bet verta nukeliauti ir į praeitį, kurioje mūsų nebuvo, nes be jos ir mūsų nebūtų. Bent pabandyti įsijausti į išgyvenimus žmonių, kuriems teko patirti tremties siaubą“, – sakė Klausučių kultūros centro meno vadovė Birutė Jurkšienė, Gedulo ir vilties dienai paminėti ruošianti kompozicijas pagal tremtinių literatūrą. Šiemet jos vadovaujamas Juodaičių dramos būrelis su kompozicija „Kelionė į Ameriką“ lankė rajono miestelius – nuo Seredžiaus iki Viešvilės.
Panašūs likimai
Viešvilės bibliotekoje – didelėmis raidėmis ant lapo išspausdintos tremtinių pavardės – iš Viešvilės buvo ištremtos 6 šeimos, iš viso 15 žmonių. Pavardės – iš 1993 m. išleistos knygos „1941–1952 m. Lietuvos tremtiniai“.
Paminėti Birželio 14-ąją susirinko būrelis ištikimųjų bibliotekos bičiulių, taip pat – ir jaunimo. Bibliotekininkė Vilija Platonovienė, ko gero, labai apdairiai pakvietė grupę „Vivo“, kad dainomis papuoštų renginį, o kartu išgirstų ir tremties istorijų. Ir jaunimas klausėsi susikaupęs.
Kompoziciją „Kelionė į Ameriką“ atliko pati režisierė B. Jurkšienė ir Daiva Piragienė, prie garso pulto dirbo Gintautas Juškys. Ši kūrybinė komanda trumpučiame be gausaus rekvizito spektaklėlyje apie tremtinių dalią papasakojo taip, kad už širdies griebė.
Kompozicija sukurta pagal vaikystėje ištremtos Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės autobiografinę knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Dar plačiau šios knygos autorės likimą paskleidė Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“, pirmąkart išleista 2011 m., tapusi bestseleriu, išversta į 30 kalbų, ir to paties pavadinimo kino filmas. Pati Irena Saulutė daugiau nei 30 metų vedė ekskursijas Lietuvos liaudies buities muziejaus Tremties ir pasipriešinimo ekspozicijoje.
„Tremtinių atsiminimai yra panašūs, bet kai kurios knygos užkabina labiau, – sakė B. Jurkšienė, pati tremties istorijų žinanti ne tik iš knygų. – Mano teta ir dėdė, ir du jo broliai buvo išvežti iš Kvėdarnos. Tetos Elenos pasakojimus prisimenu. Grįždama ji parsivežė skarą, o prieš mirtį man ją dovanojo sakydama: „Vaikeli, mane ta skara ir šildė, ir saugojo, ir vaikus užauginti padėjo“. Tą skarą panaudojau savo pirmoje kompozicijoje dar 2002 m. ir dabar kaip Dievo mūką tebesaugau.“
Kitokios vaikystės paveikslas
„Mums pasakojo, bet mūsų vaikai, šis gražus jaunimas, jau gali sužinoti tik iš užrašytų istorijų. Dabar mes švenčiame, nes mūsų neveža gyvuliniais vagonais į amžinojo įšalo žemę, kur pirmasis poreikis buvo – išgyventi. Ką patyrė ištremtos mergaitės ir berniukai, seneliai, moterys ir vyrai, galim pabandyt įsivaizduoti – kartais pavyksta, o kartais ir ne. Bet juk ir mes dabar šalia karo gyvename,
Ukrainoje sprogsta bombos ir dūžta gyvenimai, o mes čia ramiai ir gražiai sėdime“, – taip su viešviliečiais kalbėjosi režisierė B. Jurkšienė.
Viešvilės jaunimo, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro ansamblio „Vivo“ pasirodymas buvo kitokios, nei tremtį patyrusios, vaikystės paveikslas. Gražūs, besišypsantys, talentingi ir, ačiūdie, nežinantys, kas yra badas, laimingi vaikai ir jų vadovė Kristina Martinaitytė-Glinskienė yra Lietuvos skautijos „Dainų dainelės“ laureatai ir jų lūpose vienodai gražiai skamba ir šiuolaikinės, ir Lietuvos partizanų dainos.
Atminties neištremsi
Varlaukio geležinkelio stotis sugėrė ašaras, išgąsčio ir nežinios kupinus žvilgsnius žmonių, prievarta vežamų iš tėvynės. Jurbarko krašto muziejaus duomenimis, 1941 m. birželio 14 d. iš čia tremtin buvo išvežta apie 60 mūsų krašto šeimų, iš viso Jurbarko rajono – apie 1690 asmenų.
Lybiškių bibliotekininkė Laimutė Keterienė prie šių geležinkelio bėgių pirmą kartą tremties atminimo valandą surengė kone prieš tris dešimtmečius, tada, kai jau nebegrėsė būti ištremtam už atmintį.
Šiemet pirmą kartą Varlaukio geležinkelio stotyje buvo skaitomos tremtinių pavardės ir likimai. Tai akcija „Atminties neištremsi“, kurią prieš keliolika metų inicijavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT). Varlaukyje skaitymus organizavo Eržvilko gimnazija, o iniciatyvos ėmėsi direktorius Andrius Bautronis.
Nieko nebūna iš nieko: gimnazijos direktoriui tremties tema svarbi ir išgyventa – jis yra politinio kalinio, mirusio Karagandos lageryje, anūkas ir „Misija Sibiras“ dalyvis. 2014 m. A. Bautronis vyko į misiją Krasnojarsko srityje, kur kartu su kitais surado ir sutvarkė lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapus, susitiko su ten tebegyvenančiais tautiečiais. Grįžęs apie šį jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo projektą yra pasakojęs ir jurbarkiečiams.
Tremtinių pavardžių skaitymas – irgi pilietiškumo akcija. „Pradžioje ji buvo vadinama „Ištark, išgirsk, išsaugok“, man tas pavadinimas labiau patiko: ištartas ir išgirstas yra išsaugotas. Labai simboliška, kad čia, prie geležinkelio bėgių, kurie siejami su tremtimi, skaitomos tos pavardės, prisimenami tie žmonės, jų likimai. Paminimas kiekvienas individualiai. Nors mūsų atmintyje neišliks tos konkrečios pavardės, bet išliks tas skaudus laikotarpis, kai mūsų kraštiečiai buvo tremiami į Sibirą“, – sakė A. Bautronis.
Ir jaunimo istorija
Prie geležinkelio bėgių perskaitytos iš LiJOT parengtos knygos Tauragės krašto 25067 tremtinių pavardės. Akcija tęsėsi 21 val.
„Mūsų pareiga tremties temą atverti jaunimui, kad žinotų ir suvoktų, kokia skaudi mūsų valstybės istorija, – sakė A. Bautronis. – Ir matau rezultatą – juk šis pavardžių skaitymas ir atsirado iš iniciatyvos jaunimo organizacijų, iš jaunuolių, kurie sąmoningai suvokia mūsų istorijos dramatizmą. Džiaugiuosi, kad ir mūsų gimnazistai noriai ir aktyviai į šią akciją jungėsi.“
„Kur tas dulkėtas traukinys/Taip toli nukeliavo? – į tremtinės Bronislavos Zinkienės iš Pašaltuonio užvestą dainą jungėsi ir kiti Gedulo ir vilties dienos minėjimo dalyviai. – Nebūtume atėję čia,/Kur slenka dienos pilkos…“
„Ne tik pilkos buvo dienos, buvo ir linksmų, buvom jauni…“ – stabtelėjusi dainoje sakė tremtinė. Kalbėjo apie viltį.
Ir Birželio 14-oji yra ne tik apie gedulą. Ši diena ir apie viltį – išgyventi, sugrįžti, gyventi. Apie vilties svarbą tremtiniams ir dabarties jaunajai kartai. Ir jaunajam šauliui septintokui Nojui, žinančiam, kodėl prie bėgių atvažiavo, įsidėmėjusiam, ką mokytojai pasakojo apie tremtį. Nojus tik prisipažino, kad sunku patikėti, kad taip galėjo būti. Viltis gyventi svarbi ir dešimtokui Merūnui iš Vadžgirio, su kuriuo susitinkam ir prie Žemaičio žeminės – vaikinas kasmet ten dalyvauja. Ir visiems, kurių širdyse rusena meilės tėvynei liepsnelė.
