Jurbarkiečiai Jankūnai gerai žinomi tiems, kurie domisi šachmatais: tėtis Valentinas Jankūnas ir jo sūnūs Justas ir Tomas – visi gerai žaidžia, bet daugiausia pasiekęs Tomas. Daugkartinis Lietuvos kurčiųjų šachmatų čempionas Jurbarke jau seniai neturi sau lygių, jam gerai sekasi ir pasaulio čempionatuose.
Žaisti šachmatais gali visi – taip mano broliai Justas ir Tomas. Šachmatai – puiki ir labai naudinga smegenų mankšta. Broliai prie šachmatų lentos sėdo vaikystėje, juos išmokė ir treniravo tėtis, o kartais išeidamas į darbą prašydavo, kad mama sužaistų su berniukais po partiją.
„Nelabai patikdavo vaikystėje tos treniruotės, – prisipažįsta Justas, vyresnysis. – Kai buvau šešerių, tėtis mane vežėsi į varžybas. Užėmiau priešpaskutinę vietą. Kai pralošdavau, verkdavau.“
Tomas žiūrėdavo, kaip žaidžia Justas, mokėsi, o dabar jau pralenkė ne tik vyresnįjį brolį, bet ir tėtį. Lietuvos šachmatų reitinge Tomo vieta 80. Dvidešimtmetis daug žaidžia ir dažniausiai laimi. „Lietuvos kurčiųjų šachmatų čempionas buvau šešis ar septynis kartus – pamečiau skaičių. Daug kartų buvau Jurbarko ir Raseinių rajonų čempionas, taip pat ir Tauragės apskrities“, – vardija vaikinas.
2012-aisiais Tomas dalyvavo pasaulio kurčiųjų čempionate Almatoje ir užėmė 10 vietą, nors pagal reitingą buvo žemesnėje. Be to, jam buvo tik 19 metų, o žaisti teko su kur kas vyresniais ir labiau patyrusiais šachmatininkais. Būdamas šešiolikos kurčiųjų čempionate Šveicarijoje Tomas buvo ketvirtas. „Kelionę į Kazachiją apmokėjo federacija, nes šachmatai – toks sportas, kad dažniausiai žaidėjai už viską moka patys. Rėmėjų varžybose dažniausiai nebūna – kokia nauda remti šachmatų turnyrus? Prizinis fondas sudaromas iš žaidėjų startinio mokesčio“, – pasakoja broliai.
Tačiau pernai vykusiame turnyre „Vilnius Open“ laimėtojams buvo skirti dideli rėmėjų piniginiai prizai, vieną jų gavo ir jurbarkietis T. Jankūnas, užėmęs III vietą.
Negalia Tomui netrukdo gerai žaisti – šachmatais žaidžia ir neregiai, netrukdo ir gyventi: jis kartu su kitais sėkmingai baigė bendrojo lavinimo mokyklą, studijuoja, dirba ir neapleidžia karališku vadinamo intelektualaus žaidimo.
Šachmatų čempionatuose lengva nebūna, ilgosios partijos užtrunka 5, kartais ir 10 valandų – reikia maksimaliai susikaupti, susikoncentruoti, smegenys dirba labai įtemptai. „Tomas yra labai kovingas, o aš santūresnis. Dėl tų ilgųjų partijų ir mečiau treniruotis, o Tomas daug treniruojasi, todėl jis ir žaidžia geriau, – sako Justas. – Kaip ir kiekviename sporte, šachmatuose reikia treniruotis, kitaip prarandi formą. Žinoma, ir padaręs pertrauką gali žaisti. Tai kaip važiuoti dviračiu – jei moki, tai ir metus praleidęs pavažiuosi.“
Tomas teigia, kad nedidelė pertrauka kartais yra tik į naudą – ilsina smegenis. Jis treniruojasi žaisdamas su kitais, kartais – kompiuteriu, ir žiūrėdamas internetu transliuojamus ir komentuojamus šachmatų turnyrus. Kai pats dalyvauja turnyruose, visa Tomo šeima kompiuterio ekrane stebi jo žaidimą, net mama, kuri, pasak Justo, nėra gera žaidėja, skaičiuoja figūras.
Dabar broliai studijuoja ir dirba Vilniuje. Abu pasirinko tiksliuosius mokslus. „Tikslieji mums ir mokykloje sekėsi geriausiai, o kiti nelabai – taip jau būna: kam sekasi matematika, nesiseka lietuvių, – sako Justas ir prisipažįsta, kad namų darbų nei pats, nei brolis neruošė. – Mes išmokdavom per pamokas, mums padėjo loginis mąstymas.“ O ar dėl loginio mąstymo „kalti“ šachmatai, ar atvirkščiai, vaikinai nežino – turbūt viskas susiję.
Justas Vilniaus universitete jau baigė matematikos ir matematikos taikymo bakalauro studijas, šiemet įstojo į magistrantūrą. „Dirbti baigus šią specialybę galima daug kur, bet reikia dar pasimokyti. Studijos – ne profesinis mokymas, aukštoji mokykla moko gyvenimo filosofijos, o profesinių įgūdžių įgyji dirbdamas“, – sako vaikinas. Būtent dėl tų įgūdžių daug studentų dar besimokydami susiranda darbą. Žinoma, tik tie, pasak Justo, kurie studijuoja tai, kas jiems patinka ir sekasi, nes daug jaunimo stoja bet kur, kad tik studijuotų. „Nederėtų stoti bet kur, svarbu pasirinkti sritį, kur būsi savo vietoje, tapsi geru specialistu ir dirbsi patinkantį darbą“, – įsitikinęs Justas.
Būtent tokį – patinkantį – darbą jis ir dirba verslo konsultacijų firmoje „Civitta“. „Esu analitikas. Net stebiuosi, kaip jie mane priėmė iškart po studijų. Jie kelia labai didelius reikalavimus, bet nežiūri tavo nuopelnų ar pasiekimų. Rinkdamiesi darbuotojus jie duoda loginius uždavinius ir stebi, kaip tu mąstai“, – sako Justas ir įkvėptai pasakoja apie savo darbą – nekyla abejonių, kad jis tikrai yra savo vietoje.
Tomas Vilniaus universitete studijuoja informatiką, jau trečiakursis. Šiemet ir jis pradėjo dirbti pagal specialybę. „Laimėjau konkursą ir dirbu Lietuvos pašte – optimizuoju informacinę sistemą. Dar tik pusantro mėnesio, o praktikos įgijau daugiau nei per dvejus studijų metus“, – sako jis. Tomas tikisi suderinti studijas su darbu ir neabejoja, kad baigęs universitetą irgi dirbs pagal specialybę – gal net tame pačiame Lietuvos pašte, ir kils profesionalumo laiptais – nuo paprasto programuotojo iki architekto, projektuojančio kompiuterines programas.
Emigruoti broliai nesiruošia – nėra reikalo, nes geriems specialistams yra darbo ir Lietuvoje. „Mūsų firmoje yra daug studijavusių užsienyje ir grįžusių dirbti į Lietuvą. Padirbėti pagal specialybę būtų įdomu ir užsienyje, bet kol kas iššūkių užtenka ir Lietuvoje“, – sako Justas. O štai į savo gimtąjį miestą, jei būtų čia reikalingas, jis sugrįžtų: „Savivaldybės interneto svetainėje užsiregistravau projekte „Norintiems gyventi ir dirbti Jurbarke“, bet per pusantrų metų jokio pasiūlymo negavau. Sugrįžčiau, bet matematikos modelių čia nereikia. Bent kol kas.“
Dailiai nuaugę jaunuoliai kitomis sporto šakomis domisi tik mėgėjiškai, sportavo, irgi mėgėjiškai, tik mokykloje. Dabar po Vilnių kartais važinėja dviračiais. Tačiau šachmatų nauda neabejoja ir mano, kad šachmatais žaisti turėtų išmokti kiekvienas vaikas.
Ir juodu vaikystėje tėvelis susodino prie languotos lentos, kurioje broliai patys programavo ir karalių, ir pėstininkų ėjimus.
