Buvusios irkluotojos svajonė – Nemune plaukiantys laivai (2)

Mažai kas žino, kad jurbarkietė Vilma Venslauskienė – profesionali irkluotoja, jaunystėje šimtus kartų skersai išilgai išmaišiusi Galvės ežerą ir laimėjusi ne vienas prestižines varžybas. Nors nuo tų laikų praėjo keli dešimtmečiai, vienvietė baidarė ir irklai tebėra Vilmos gyvenimo palydovai, o mintys apie vandens sportą vis labiau užvaldo moters svajones.

Be vandens – ne gyvenimas

Pro savo namų langą žvelgdama į nuostabų Nemuno kraštovaizdį V. Venslauskienė pasigenda vienintelio dalyko – laivų, upei įkvepiančių gyvybės. Atostogaudama Graikijoje, Egipte ar Tunise Vilma nepraleidžia progos paplaukioti laivais ir kaskart pasvajoja, jog ateis laikas, kai ir Nemune ties Jurbarku plauks tokie šiuolaikiški, patogūs pramoginiai laivai.

Laivų ilgesį, pasak Vilmos, jaučia ne tik ji. Savaitgaliais plaukdama baidare, vos pasukusi kranto link sulaukia būrio smalsuolių, šimtų klausimų ir prašymų leisti bent minutėlę pasėdėti baidarėje. Toks noras Vilmai kaskart sukelia juoką, nes sportinė baidarė – apvali kaip perpus perpjautas kamuolys, nemokantys jos valdyti tiesiu taikymu krenta į vandenį.

Tačiau kodėl gi visi tie žmonės negalėtų paplaukioti turistinėmis baidarėmis, kurias valdyti nereikia jokių specialių įgūdžių? Taip besvarstant prieš daugelį metų V. Venslauskienei gimė mintis, kad  Jurbarke reikėtų įrengti irklavimo bazę.

Tapti profesionalia irkluotoja Vilma nusprendė dar septintoje klasėje. Nuo mažens judri ir vikri mergina Jurbarko pirmojoje vidurinėje mokykloje lankė eksperimentinę sportinę klasę. Septintoje klasėje paraginta pereiti į Trakų internatinę mokyklą, Vilma užsidegė noru patirti naujų įspūdžių.

„Užsispyriau taip, kad tėvai nepajėgė atkalbėti – ir niekada to nesigailėjau, nes jau pirmaisiais metais įsimylėjau Trakus. Gyvenimas ten virte virė, mus, internato moksleivius, aprengdavo tautiniais rūbais ir siųsdavo sutikti užsieniečių. Nors treniruodavomės tris kartus per dieną, kiekvieną sykį išplaukusi vienviete baidare į ežerą pajusdavau neapsakomą laisvės svaigulį“,– prisimena Vilma.

Grįžusi savaitgaliais į Jurbarką ji skaudžiai jausdavo, koks snaudulys visus čia apėmęs. Apmaudu, bet ir praėjus daugeliui metų tas apsnūdimas niekur nedingo. Greičiausiai taip yra dėl to, kad gyvenimo tėkmė pasienyje savaime yra lėtesnė, o žmonės – atsargesni. 

Mažos investicijos – didelė nauda

Baigusi Vilniaus lengvosios pramonės technikumą Vilma svajojo sugrįžti gyventi į Trakus, tačiau gyvenimas ją nubloškė atgal į Jurbarką. Ūkininkei ir verslininkei V. Venslauskienei gimtinėje netrūksta nei veiklos, nei idėjų, todėl jomis Vilma dalijasi ne tik su savo draugais, bet ir su savivaldybe, šį pavasarį pakvietusia jurbarkiečius teikti pasiūlymus rengiamam priemonių planui investicijoms pritraukti. 

V.Venslauskienės nuomone, Jurbarkui tiesiog būtinas vandens sportas ir vandens turizmas, todėl rajono mero sudarytai komisijai verslininkė pasiūlė įrengti mieste sportinių baidarių ir kanojų irklavimo bazę. Jurbarke tiek daug vandens telkinių, kad tinkamiausią vietą tokiai bazei, pasak Vilmos, tikrai neturėtų būti sunku išrinkti.

Buvusios sportininkės nuomone, tam geriausiai tiktų Mituvos mažųjų laivelių prieplauka, nes iš čia atsivertų vandens kelias į skulptoriaus Vinco Grybo muziejų ir dvaro rūmų parką. Turistiniai vandens keliai populiarūs visame pasaulyje, todėl jie neabejotinai pasiteisintų ir Jurbarke.

„Prieš pateikdama pasiūlymą daug konsultavausi su profesionaliais irkluotojais ir visi jie šiai idėjai pritarė. Mintis labai patiko jurbarkietės irkluotojos Astos Pažereckaitės sūnui Mindaugui Griškoniui, vaikystę praleidusiam Jurbarke. Šią savaitę jis išvyksta į Londono olimpiadą ir yra viena didžiausių Lietuvos olimpinių vilčių“, – pasakojo V. Venslauskienė.

Svarbiausia, verslininkės manymu, kad tokiam projektui nereikėtų daug investicijų. Nešildomas elingas, motorinė valtis, baidarės ir irklai daug nekainuotų. Dar reikėtų įrengti irklavimo distanciją ir finišo bokštelį, įdarbinti trenerį. Šios investicijos, pasak verslininkės, neužtruktų atsipirkti.

„Jei Jurbarke vyktų irklavimo varžybos, naudos turėtų kavinių ir viešbučių savininkai, didesnę apyvartą pajustų maisto prekių parduotuvės, daugiau mokesčių surinktų rajono biudžetas. Bet mano mintis dar platesnė: sportinėje bazėje galima būtų nuomoti valtis, kanojas, vandens dviračius, kad visi norintys galėtų patirti, kaip smagu skrieti vandeniu“,– tikino buvusi irkluotoja.

Vandens pramogų vieta

Pasak Vilmos, Lietuvoje nėra tiek daug irklavimo bazių, kad neapsimokėtų steigti naujų, ypač tokiose vietose, kur yra tiek daug vandens telkinių.

Pavyzdžiui, mažutėlę irklavimo bazę atnaujinę Daugai iškart tapo Dzūkijos kultūros sostine – į ten rengiamas šventes susirenka daugybė žmonių, nes visus magiškai traukia galimybė pasiirstyti ežere, pasivažinėti vandens dviračiais, pabūti gamtoje.

Ir Jurbarke, pasak Vilmos, renginiai įgautų visiškai kitokį mastą, jei Nemunas taptų vandens pramogų vieta. Tačiau labiausiai irkluotojai norisi, kad mieste atsirastų vandens treniruočių bazė ir mūsų vaikai pajustų vandens trauką. Atsikalbėjimas, kad Jurbarke nėra irklavimo tradicijų, moteriai atrodo nerimtas. Visa, kas nauja, vaikus masina, o vandens sportas yra tikrų tikriausia pramoga ne tik sportininkams, bet ir žiūrovams.

Moters nebaimina trumpos lietuviškos vasaros ir drėgni vėjuoti orai. Sveikos gyvensenos šalininkams nėra blogo oro, o žiemą, kai žemę uždengia sniegas, šliuožti panemune slidėmis gali būti taip pat smagu, kaip vasarą važinėtis dviračiais. Svarbiausia, kad tam nereikia nei specialių slidinėjimo trasų, nei didelių investicijų – tik paprasčiausių slidžių, kurias galima būtų išsinuomoti atvykus į Jurbarką. Šitaip žiemomis laisvalaikį leidžia trakiškiai, slides pamėgę dar tuomet, kai Vilma mokėsi irkluoti.

V. Venslauskienė sutinka, kad pati galėtų įgyvendinti savo idėją steigti irklavimo bazę, bet moteriai norėtųsi, kad iš to naudos turėtų ne tik verslas, bet ir savivaldybė. Juo labiau kad tiek metų apie Nemuno vandens kelio gaivinimą kalbantys politikai iki šiol dar nieko apčiuopiamo nepadarė, kad milijonus kainavusios prieplaukos nestovėtų tuščios.

Atvyktų į atidarymą

Irkluotojas M. Griškonis pripažįsta, kad mintis Jurbarke steigti sportinio irklavimo bazę jam labai patinka. Iki dvejų metų pas močiutę augęs ir iki pat paauglystės visas vasaras Nemune žvejojęs  vaikinas tikino, kad geresnės vietos irklavimo bazei  net negali būti.

„Nemuno vandens tėkmė pakankamai lėta, todėl treniruotėms sąlygos būtų idealios“, – šeštadienį tvirtino į Olimpiadą besirengiantis irkluotojas.

Pasak M. Griškonio, ne vienus metus jis treniravosi Neryje, kuri kur kas sraunesnė už Nemuną, kuriame irkluoti baidares ir kanojas būtų vienas malonumas, o irklavimo treniruotės, pasak olimpiečio, Jurbarko vaikams suteiktų daug smagių akimirkų.

„Kalbėti, kad Jurbarke nėra irklavimo tradicijų ir dėl to šis sportas neprigytų, nėra teisinga. Kaip tik atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad sportas gryname ore vaikams labai patiktų, be to, vasarą jaunimui atsirastų patrauklių užsiėmimų. Jurbarke populiari lengvoji atletika, vyksta respublikinio lygio renginiai, tai kodėl tokių renginių negalėtų vykti ir prie Nemuno?Jei tokia irklavimo treniruočių bazė būtų įrengta Jurbarke, būtinai rasčiau laiko atvykti į jos atidarymą“,– tvirtino M. Griškonis.

Lietuvoje, pasak irkluotojo, per mažai vandens sporto bazių ir dėl to per mažai dėmesio skiriama vandens sportui. Gyvenant tarp upių ir ežerų vandens sporto tradicijos turėtų būti tokios pat stiprios kaip ir krepšinio.

M. Griškonis, kurio mamos sesuo tebegyvena Jurbarke, prieš ketverius metus tapo pirmuoju į olimpiadą patekusiu lietuviu, irkluojančiu vienvietę valtį. Pekino olimpiadoje akademinio irklavimo finale jis atplaukė aštuntas. Paklaustas, kokių vilčių turi Londone, Mindaugas šyptelėjo: „Pažiūrėsime po poros savaičių“. Pirmasis jo startas Londono olimpiadoje – jau liepos 28 d.

Daiva BARTKIENĖ