Gal kur nors ir kam nors atrodo, kad dainuoti chore neįdomu ir neprestižiška, o Jurbarko jaunimui toks požiūris nepažįstamas. „Mes tą požiūrį keičiame“, – tvirtina gimnazistės Gabija, Agnė, Gabrielė ir Austėja, dainuojančios Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos chore „Saulė“. Tiksliau, tas požiūris jau seniai pakeistas, nes ir „Saulė“ gyvuoja jau kelintą dešimtmetį ir dainuoja ne tik Jurbarke, Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.
Džiugiai klegėdamos „Saulės“ merginos renkasi į repeticiją. „Choras – linksma institucija! Gal kas nors ir pagaili mūsų, kad pavargusios po pamokų dar turime eiti į repeticiją, bet mes tų repeticijų labai laukiame. Tikrai tikrai!“ – tvirtina merginos.
Repeticijos dukart per savaitę įrašytos Gabijos Mockevičiūtės, Agnės Vabalaitės, Gabrielės Undraitytės ir Austėjos Vidutytės darbotvarkėje jau daug metų, nes jos jau seniai dainuoja chore. To malonumo nenorėtų prarasti ir tapusios studentėmis. Nors žino, kad į universitetų chorus ne bet kas priimamas, tikisi, kad patirtis „Saulėje“ joms atvers kelius. Arba, kaip juokauja Gabija, padės pažintys: jos brolis studijuoja Sveikatos mokslų universitete ir dainuoja universiteto chore. Mediciną studijuoti planuoja ir Gabija, o vietą chore jau iš anksto rezervavo.
„Šeštadienį repeticija – kai išsimiegame, o bernai ateina anksčiau, – sako merginos. – Bernai – tai „Bilduko“ choro vaikinai, arba bildai, kaip juos vadina mūsų mokytoja Danutė Lapienė. Jie – mūsų kavalieriai, smagu, kai dainuojame kartu su jais!“
„Chore – kaip šeimoje. Esame visi labai vieningi. Ir pasipykstame, bet ir vėl tuoj viskas gerai. O ypač mus suvienija kelionės“, – teigia choristės.
Praėjusį rudenį, spalį, gimnazijos „Saulė“ ir Kultūros centro „Bilduko“ vyresniųjų grupė važiavo į Vokietiją, pas savo bičiulius Krailsheimo gimnazistus – jie Jurbarke lankėsi gegužę.
„Koncertavome jų gimnazijoje, o Berlyne senelių namuose buvome pirmasis ten dainavęs choras – labai mus gyrė, kai kurie net apsiašarojo. Dainavome barono von Šteteno pilyje, pats baronas vedė mums ekskursiją, sutikome pilyje dirbantį Agnės tėtį“, – prisimena dainininkės.
„Mes visur dainuojame – Štutgarte, Niurnberge, Rotenburge dainavome gatvėje, Prahoje – ant tilto, net sugulę aikštėje ant grindinio – taip buvo linksma! Autobuse irgi dainavome visokias lietuviškas dainas, o Aurimas pritarė gitara – jis yra Austėjos brolis dvynys ir jie kelionėje šventė savo 17-ąjį gimtadienį“, – liejasi įspūdžiai, o tokį jausmą, ko gero, supras tik tas, kas yra keliavęs su panašia linksma kompanija.
Austėją ir Aurimą keliauninkai sveikino sustoję ratu ant Karolio tilto Prahoje. „Vadovė ir Gabija pasakė linkėjimus, padainavome, gavome po dovanėlę – buvo labai gera! O Eimantą, kuris irgi šventė gimtadienį, sveikinome degalinėje!“, – pasakoja Austėja.
Kelionės – nepaprastai smagu, bet Gabrielė teigia, kad labiausiai dainavimas chore džiugina dėl Dainų švenčių. „Dainuoti kartu su 15 tūkstančių dainininkų choru – neapsakomas jausmas! Dainų šventėse buvau tris kartus, neabejoju, kad būsiu ir ketvirtą, nes mes daug ruošiamės, stropiai dirbame – tikrai pateksime“, – įsitikinusi Gabrielė.
„Mums pasisekė, kad turime tokią vadovę. Kai dainuojam – šypsosi, yra mums kaip draugė, kaip antra mama. Visada mus supranta ir supranta juokus, Danutės Lapienės nereikia bijoti“, – choro privalumus dėsto Austėja.
Gabija jai antrina: „Chore ugdome save kaip asmenybės, mokomės bendrauti, būti tolerantiški. Koncertuodami susitinkame su naujais žmonėmis, kelionėse laviname anglų kalbą.“
O Agnė apibendrina: „Smagu būti kartu! Smagu dainuoti, kai dainuoti moki!“
