Lietuvoje yra apie pusantro šimto moterų krizių centrų, tačiau krizę šeimoje dažnai patiria ne vien moterys. Kai šeima pykstasi ir neišsitenka po vienu stogu, dažniausiai kalti būna abu, tik vyrai, psichologų teigimu, dar neišdrįsta atverti širdies arba nežino, kam galėtų pasiskųsti. Būtent dėl to su vizitu Jurbarke apsilankė bendrus projektus įgyvendinantys Vilniaus ir Kauno vyrų krizių centrų vadovai.
Vyrai skųstis nelinkę
Socialinių paslaugų centre surengtame pokalbyje apie vyrų padėtį šeimoje ir jų patiriamas krizes dalyvavo daugiau moterų, tačiau Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro direktorius Arūnas Kuras džiaugėsi, kad galės išgirsti ir vyrų nuomonę – diskusijoje dalyvavo Jurbarko rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas Kostas Kuzminskas, Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas, jo kolega viešvilietis Valentinas Kucinas, socialinis darbuotojas Robertas Žvaginis, vicemeras Kazimieras Šimkus. Į pokalbį apie vyrų patiriamas neigiamas emocijas ir siekimą jas nuslėpti nuo artimųjų ir net paties savęs apgaudinėjimą juos bandė įtraukti Kauno vyrų krizių centro direktorė Dovilė Bubnienė ir savanorė psichologė Viktorija Jančiauskaitė.
Paaiškėjo, kad dažniausiai specialistai ir visuomenė sužino apie socialinės rizikos šeimose vykstančias krizes, ypač tas, kuriose nukenčia ar net smurtą patiria vaikai. Dauguma kitų šeimų, pasak savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Laimos Gardauskienės, pasiūlius pagalbą įsižeidžia: „Mes – ne tokie.“
Kad vyrų skundžiasi labai mažai, tvirtina ir policijos pareigūnai. Per dešimt praėjusių metų mėnesių komisariate buvo užregistruota 114 pranešimų apie smurtą šeimoje, tačiau pradėti tik 24 ikiteisminiai tyrimai.
„Šiemet į tai žiūrime per padidinamąjį stiklą ir jau užregistravome 146 pranešimus, iki lapkričio pradžios pradėjome 89 ikiteisminius tyrimus. Tačiau iš tokios daugybės dėl smurto šeimoje skundėsi tik trys vyrai“, – diskusijos dalyviams sakė Viešosios policijos skyriaus viršininkas K. Kuzminskas.
Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro vadovas sakė, kad užsienyje du iš penkių pranešimų apie smurtą šeimoje gaunami iš vyrų. „Mūsų centre elgesio keitimo programoje dalyvavo moteris, plaktuku sumušusi vyro meilužę. Kursai jai nieko nepadėjo, po jų sakė: „Jei sutiksiu – užmušiu“. Taigi yra moterų, kurioms smurtas tapo įprastu reiškiniu. Psichologai seniai padarė išvadą, kad smurtas neturi lyties – smurtaujančio nesulaiko nei profesija, nei padėtis visuomenėje, – pripažino A. Kuras.
Jurbarkiečiai įsitikinę, kad smurtaujama ne tik girtaujančiose šeimose, vyras prieš moterį ar moteris prieš vyrą ranką kelia ir inteligentų namuose, tik jie to neviešina. Viena iš seniūnijų socialinių darbuotojų pasakojo, kad pažįsta šeimą, kuri visų buvo laikoma idealia, tačiau kai prasidėjo skyrybų procesas, paaiškėjo, kad toje šeimoje vyras buvo mušamas.
„Blogai tai, kad mūsų visuomenė vadovaujasi stereotipu, jog vyras turi būti tvirtas, nerodyti ašarų, ištverti visus sunkumus ir niekam nesiskųsti. Žmonės tyčiojasi iš vyrų, nukentėjusių nuo moterų rankos – sako, kvailas, kad nesugebėjo nuo bobos apsiginti, todėl jie kenčia tyliai ir tik išskirtiniais atvejais drįsta prašyti pagalbos, nes mažame mieste, kur visi vieni kitus pažįsta, išsaugoti privatumą labai sunku“, – sakė pašnekovai.
Įpratę gerti ir muštis?
K. Kuzminskas tikina, kad devyni iš dešimties konfliktų įvyksta šeimose, kuriose abu sutuoktiniai girtauja, todėl nustatyti, kuris šeimos narys kaltas dėl įsiplieskusio konflikto, nėra lengva.
„Jų toks gyvenimo būdas. Dažniausiai nukentėjusiuoju tampa tas, kuris blaivesnis ir pirmas paskambina policijai“, – pripažįsta K. Kuzminskas.
Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro direktorius A. Kuras įspėjo pareigūną, kad tokią nuomonę moterys smarkiai kritikuoja: jos tvirtina, kad dėl konflikto visada yra kaltas geriantis vyras. „O aš sakau, kad alkoholis nėra priežastis, tik aplinkybė, viena iš sąlygų kilti konfliktui. Agresija kyla žmoguje, o alkoholis ją išprovokuoja tik retais atvejais, kai smegenys pažeistos ligos. Dažniausiai kaltas ne alkoholis, o žmogus, nesugebantis savęs suvaldyti“, – įsitikinęs Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro direktorius.
Šimkaičių seniūnijos socialinė darbuotoja Laimutė Raulynaitienė mano, kad dėl konflikto negalima kaltinti vien vyro ar vien moters. „Alkoholikų šeimose konfliktus dažniausiai išprovokuoja moterys. Jos greičiau prisigeria, pradeda priekaištauti ir priekabiauti. Vyrai sako: „Neišlaikė nervai, daviau į snukį.“ Kai kalbiesi su smurtaujančiais vyrais, jie skundžiasi, jog moterys juos nuolat graužia priekaištais dėl nepadarytų darbų. Sakau, tai nueik ir dabar padaryk. Vyrai nustemba, kai taip pasakau. Šeimoje reikia tartis, kalbėtis, o ne ėsti vieniems kitus“, – sakė L. Raulynaitienė.
Užstoti vyrus buvo pasiruošusi ir Probacijos skyriaus darbuotoja Inga Matulevičienė. „Ten, kur aš dirbu, vyrai dažniausiai yra aukos. Konfliktus išprovokuoja moterys, dėl to jokios vyrams skirtos bausmės nepadės. Jei norime keisti padėtį, turi keistis visuomenė. Kaip išmokysime vaikus, tokie santykiai ateityje šeimose ir bus“, – sakė Probacijos tarnybos darbuotoja.
Ar vysime vyrus iš namų?
Jurbarko socialinių paslaugų centro direktorė Genė Gudaitienė piktinosi, kad iš namų išvejamas ne smurtautojas, o nuo jo kenčianti šeima. „Eržvilko socialinės globos filiale, kur veikia Moterų krizių centras, pusmečiais gyvena motinos su būriu vaikų, tuo tarpu smurtautojas sėdi namuose ir juokiasi, kad jam nereikia išlaikyti šeimos – tą naštą tempia valstybė. Man kyla klausimas: kodėl pareigūnai tokiais atvejais neveža smurtautojo į nakvynės namus, nors jie stovi tušti, o teismas nepriteisia tokiems vyrams dirbti viešuosius darbus?“ – stebėjosi G. Gudaitienė.
Kauno krizių centro direktorė D. Bubnienė tikino, kad jų mieste taip ir yra daroma: vyrai negali artintis prie šeimos, kol baigsis nurodytas terminas, o žmona su vaikais lieka namuose. Tokiais atvejais netgi nesigilinama, kam priklauso nekilnojamasis turtas.
I. Matulevičienė priminė, kad išmetimas iš namų – pavojingas dalykas. Smalininkuose po konflikto nuo šeimos atskirtas vyras gyvenimą užbaigė kilpoje. „Žmonės neturi kur išeiti, todėl patenka į dar didesnę bėdą. Tai neišsprendžia problemos“, – mano Probacijos tarnybos darbuotoja.
Dažniausiai smurtautojams paskiriama bausmė – įpareigojimas naktimis būti namie. Pašnekovų nuomone, tai irgi ne išeitis, nes jei šeima pykstasi, tai ir naktį gali susimušti. Išeitis galėtų būti kuriami šeimos centrai, kur pagalbą galėtų gauti abu šeimos nariai.
Pokalbyje aktyviai dalyvavęs Raudonės seniūnas Č. Meškauskas pastebėjo, jog šiandieniniai vyrai nelengvai prisitaiko prie rinkos ekonomikos sąlygų. Dalis kaimuose gyvenančių vienišų vyrų nesugeba pasirūpinti savimi, nes jiems per sunku užsiregistruoti biržoje, prašyti seniūnijos skirti socialinę pašalpą. „Atsiųskite man tą psichologą – aš jį ant rankų kelias dienas nešiosiu, kad tik padėtų išjudinti tuos žmones“, – prašė Č. Meškauskas.
Projektą „Visiems geriau: darbas su artimoje aplinkoje smurtaujančiais vyrais – tai pagalba smurto aukoms moterims ir vaikams“ įgyvendinantys Vilniaus ir Kauno vyrų krizių centrų vadovai įsitikinę, kad vyrus reikia kviesti nesmurtauti, o moterų reikia prašyti palaikyti vyrus. Kuo greičiau pasibaigs visuomenėje vyraujanti nuolatinė kova tarp lyčių, tuo visiems bus geriau.
Daiva BARTKIENĖ
