Direktorei per sprangi kultūros darbuotojų duona (14)

Jurbarko kultūros centras vėl liko be vadovo – šią savaitę metus įstaigai vadovavusi Jūratė Mosunovienė jau rinkosi savo daiktus. Gegužės 6-ąją pareiškimą savivaldybei su trenksmu įteikusi biudžetinės įstaigos vadovė tvirtina norėjusi atkreipti visuomenės dėmesį į kultūros įstaigas varginančias problemas, tačiau tik įskaudino savo kolektyvą ir nuvylė kultūros darbuotojus.

Nepatiko valdžia ir kolektyvas

„Ilgiau tylėti nebegalėjau – turėjau apsispręsti, ką daryti“, – tikina lygiai metus Jurbarko kultūros centrui vadovavusi J. Mosunovienė.

Savo apsisprendimą trauktis direktorė išreiškė visus – ir savivaldybę, ir kolektyvą – kaltinančiais argumentais. Dauguma jų išdėstyti viešame savivaldybės tarybai ir administracijos direktoriui adresuotame pareiškime.

Tą pačią dieną prašymą atleisti iš darbo dėl skirtingo požiūrio į kultūrą pateikė ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus. Ir vienos, ir kitos įstaigos vadovai tikina, kad savivaldybės administracijoje Kultūros skyriaus vedėja pradėjus dirbti Godai Vilkelienei nutrūko konstruktyvus ryšys su rajono vadovais, prasidėjo tiesioginis kišimasis į įstaigų vidaus reikalus, smukdantis darbuotojų iniciatyvas ir kūrybiškumą.

A. Griškus po kelių dienų pareiškimą atsiėmė: žurnalistams paaiškino, kad taip pasielgti jį įkalbėjo Smalininkų ir Viešvilės bendruomenės, su kuriomis pradėti įgyvendinti Mažajai Lietuvai svarbūs projektai.

Jurbarko kultūros centro direktorė J. Mosunovienė apisprendimo nepakeitė. Greičiausiai ir neturėjo kur trauktis, nes jos pareiškime išdėstyti argumentai ne tik užkirto visus kelius į savivaldybę, bet ir įskaudino kolektyvą, su kuriuo metus bandė rasti bendrą kalbą.

Prašyme atleisti iš darbo J. Mosunovienė rašo, kad turėjo nuolat kovoti „su nusistovėjusiomis (gal iš TSRS laikų atėjusiomis) tradicijomis, visuotiniu darbo tvarkos taisyklių nesilaikymu, tinginyste, apkalbomis, savų tvarkų įvedinėjimu, neapykanta ir intrigomis“ ir todėl nemano, kad „su šiuo pasenusiu, abejingu, pavargusiu ir nepaklusniu kolektyvu ateityje“ galėtų generuoti ir įgyvendinti naujus sumanymus, o likti dirbti vardan kelių darbuotojų, dar galinčių siūlyti naujas idėjas, „auka būtų tikrai per didelė“.

Kalčiausia ne maža alga?

Prašymas nutraukti darbo sutartį patvirtina, kad kultūros centro direktorė J. Mosunovienė pasijuto įsėdusi ne į savo roges. Nors atrodo, kad dalyvaujant konkurse visos darbo sąlygos turėtų būti žinomos, direktorė tvirtina nežinojusi, kokį atlyginimą gaus. Tik pradėjus dirbti jai paaiškėjo ir algos dydis, ir tikrosios darbo sąlygos. O tuomet suprato, kad suderinti šeimos, kurioje auga maži vaikai, interesus su pareigomis, kurioms priklauso po darbo valandų dalyvauti kultūros renginiuose, nėra taip lengva.

Bet ir dėl per mažo atlyginimo akmuo krito ne į kieno kito, o ir vėl būtent į kultūros darbuotojų daržą. „Už visus dažnai savo veiksmus neatsakingus darbuotojus aš asmeniškai nešu aiškią ir griežtą atsakomybę“, – rašoma prašyme dėl darbo sutarties nutraukimo.

J. Mosunovienė tikina, kad ne kartą prašiusi savivaldybės administracijos direktoriaus bent jau atstatyti atlyginimą į prieškrizinį lygį, tačiau ir to padaryti jis nesutiko.

Įtampos, atrodo, netrūko ir Jurbarko kultūros centro direktorės santykiuose su rajono vadovais. „Savivaldybės administracijos neigiamas požiūris į kultūrinį Jurbarko rajono gyvenimą ir į daugelį kultūros specialistų atskirai yra stulbinantis. Niekada nebuvo konstruktyvaus dialogo, taip pat pasigedau aiškaus užduoties suformulavimo, o vietoje to kritika ir priešiškumas“, – prašyme nutraukti darbo sutartį rašo J. Mosunovienė.

Bene daugiausia dėmesio ir kaltinimų dokumente skiriama Kultūros skyriaus vedėjai G. Vilkelienei. Direktorė tvirtina, kad vedėja užima priešišką kultūrai poziciją, jos veiksmai visiškai nesusiję su skyriaus funkcijomis, o to, ką privalėtų daryti, nenori ir nedaro.

Nors kaltinimuose nėra nurodyta nė vieno konkretaus pavyzdžio, J. Mosunovienė tikina, kad visų jų išsakyti neįmanoma, o kantrybės taurė jai trūko kovo mėnesį, kai kultūros centrų direktorių pasitarime buvo pareikalauta parengti naują kultūros centro vadovo pareigybės aprašą.

„Mano pareigybės aprašą patvirtino savivaldybės administracijos Juridinis skyrius – aš jį pasirašiau praėjusių metų gegužės 20 d., pradėdama eiti pareigas Jurbarko kultūros centre. Jei tas aprašas buvo pasenęs arba netiko rajono vadovams, juristai dar iki man ateinant dirbti galėjo jį pakeisti. O jei nepakeitė – kodėl tą turėčiau daryti aš ir pati sau bloginti darbo sąlygas?“ – stebėjosi metus direktore dirbusi moteris.

Kalbantis su J. Mosunoviene atsiskleidė ir dar viena priežastis: direktorė nejuto rajono vadovų palaikymo. Net tada, kai Jurbarko kultūros centre vykdavo anšlaginiai renginiai ir mieste apie juos ilgai būdavo kalbama, nei iš Kultūros skyriaus vedėjos, nei iš kultūrą kuruojančio vicemero Kazimiero Šimkaus ji tvirtina neišgirdusi nė vieno gero žodžio. Atvirkščiai – visą laiką skambėjo tik priekaištai, buvo juntamas nepasitenkinimas.

Tokia aplinka, J. Mosunovienės tikinimu, neskatino nei jos asmeninio, nei kolektyvo kūrybingumo ir noro dirbti dar geriau.

Vedėja pasijuto apšmeižta

Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja vos pora mėnesių vėliau už J. Mosunovienę pradėjusi dirbti G. Vilkelienė neslepia, kad dėl prašyme nutraukti darbo sutartį išdėstytų motyvų ir jų paviešinimo jau kreipėsi į juristus. J. Mosunovienės išsakyti argumentai asmeniškai užgavo vedėją, dėl to ji vengia juos komentuoti.

Asmeninis moterų nesutarimas – tik jų reikalas, tačiau klausimų dėl dviejų kultūros centrų direktorių darbo G. Vilkelienei vis dėlto uždavėme. Rūpėjo išsiaiškinti, kodėl atsirado skirtingas požiūris į kultūrą ir ar dėl to kildavo konfliktų su A. Griškumi ir J. Mosunoviene.

G. Vilkelienė tikina, kad vienintelė nesutarimų priežastis – skirtingas požiūris į darbo organizavimą ir darbo drausmę. Pasak jos, abiejų centrų vadovai nesuprato, kas yra kolektyvinis darbas, dėl to jiems atrodė, kad kišamasi į įstaigos vidaus reikalus. „Šių kultūros centrų vadovai savotiškai supranta savarankiškumą ir nori dirbti kaip nuosavame „uabe“. Deja, taip būti negali – tik visų kultūros darbuotojų bendros pastangos gali atnešti laukiamus rezultatus“, – tvirtina G. Vilkelienė.

Kultūros skyriaus vedėja aiškino, kad parengti naujus pareiginių nuostatų projektus pareikalavo rajono meras Ričardas Juška.

„Taip, paaiškėjus, kad pareiginiai nuostatai pasenę ir neatitinka įstatymų, kad juose numatyta, jog į darbą priima ir atleidžia rajono taryba, nenumatytas kultūros centrų direktorių atskaitomumas, buvo pavesta nuostatus sutvarkyti. Net nuostabą sukėlė tai, kad tiek metų niekas nepataisė pareiginių nuostatų. Projektai turėjo būti pateikti administracijos Juridiniam skyriui. Visi centrai užduotį įvykdė, tik dviejų centrų vadovams tai tapo per sunku“, – aiškina G. Vilkelienė.

Kad pareiginiai nuostatai, kuriuos savivaldybės administracijos darbuotojai tvirtina Juridinio skyriaus antspaudu ir įteikia darbo sutartį pasirašiusiam konkurso laimėtojui, pasenę ir neaiškūs – išties keista, nes, kaip dažnai kartoja administracijos vadovai, šiam savivaldybės padaliniui vadovavo ir tebevadovauja tik aukščiausios kvalifikacijos juristai.

Darbuotojai neturi laiko galvoti

J. Mosunovienė tvirtina pasakiusi tiesą – ir apie Kultūros skyriaus vedėją, ir apie savo pavaldinius. Praėjusią savaitę ji žadėjo visus savo argumentus pagrįsti pirmadieniais rengiamame darbuotojų gamybiniame pasitarime. Tačiau susirinkime tik pasiteiravo, ar kas nors jai turi klausimų.

Pasenusiais tinginiais ir intrigantais išvadinti Jurbarko kultūros centro darbuotojai liko įskaudinti ir nuvilti. „Nežinome ką ir galvoti. Tiksliau – negalvojame ir neanalizuojame direktorės žodžių, nes nėra kada tuo užsiimti. Prasideda vasara – renginių sezonas, pats didžiausias mūsų darbymetis“, – tikino pakalbinti kultūros specialistai.

Kai kurie pripažino: taip, tiesos direktorės žodžiuose yra. Esame nebe jauni, jaučiamės pavargę, nusivylę, bet toks direktorės elgesys tikrai neprideda optimizmo. Ir dėl to, kad per metus jai nepavyko apsiprasti su savo pareigomis, suprasti, kaip ir ką turi dirbti – kalti ne kultūros darbuotojai. Galbūt tam buvo per mažai laiko.

Be kolektyvo vadovo jau įpratę dirbti Jurbarko kultūros centro darbuotojai įsitikinę, kad nieko neatsitiko. „Dirbsime kaip visada dirbome – tikrai ne blogiau. Jei kas dėl J. Mosunovienės žodžių ir įsižeidė, tai pykčio ilgai tikrai nelaikys – nebebus ant ko pykti“, – tvirtina kultūros centro senbuviai.

Jų tvirtu įsitikinimu, apsispręsti direktorę privertė ne prasti darbuotojai ir nepakeliamos darbo sąlygos, o šeimyninės priežastys. Pagaliau, ji ir neslėpė, kad dirbdama gide gaudavo dvigubai didesnę algą.

Daiva BARTKIENĖ