„Šviesos“ fotokonkurso mėnesio gražiausia, be kitų, išrinkta ir Andrius Čeponio nuotrauka „Plientrakio miškas“. Andrius – miškininkas. Ir didelis gamtos žinovas bei fotografas, turintis kantrybės svajonių kadro laukti net metų metus.
Fotokonkursui „Čia – mano kraštas“ A. Čeponis atsiuntė tris fotografijas. Toje, kuri neprasprūdo pro vertintojų akis, Andrius nufotografavo mišką vieną ankstų vasario rytmetį važiuodamas į darbą. Fotografijos vertas vaizdas, pasak Andriaus, dažniausiai užtrunka tik akimirką, ir, jei po ranka neturi fotoaparato, telieka tuo nuostabiu vaizdu pasigėrėti.
Su fotoaparatu A. Čeponis retai teišsiskiria. „Nepasakysiu, iš kur tas pomėgis fotografuoti, bet su gamta jis tikrai susijęs. Prasidėjo nuo paukščių stebėjimo, paskui sugalvojau juos fotografuoti. Skirtingas rūšis, jų gyvenimus. Tai sudėtinga ir ilgai užtrunka. Kartą juodojo gandro laukiau tris savaites, keldavausi penktą ryto. Žinojau, kad jis ten yra, matydavau jį važiuodamas. Bet nesulaukiau… Žiūriu, kad jau vasara eina į galą, o nieko dar neturiu“, – pasakoja Andrius. Vėliau jam vis dėlto pavyko nufotografuoti juodąjį gandrą, ir ne bet kaip, o stovintį šalia visiems pažįstamo baltojo gandro.
Su gamta susiję ir kiti Andriaus pomėgiai. Vaikystė pražvejota, praplaukiota valtimi stebint gamtą. Jis mėgsta drožinėti medžio skulptūras, kolekcionuoja senas su miškininkyste susijusias nuotraukas.
Profesinių paslapčių A. Čeponis mokėsi net dešimt metų – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje ir Aleksandro Stulginskio universitete. Pernai to paties universiteto Miškų ir ekologijos fakultete baigė taikomosios ekologijos magistro studijas. Dirbdamas miškininku Andrius jaučiasi esąs savo vietoje. Ir nors neretą dieną eiguliui tenka mišku nukulniuoti ir keliasdešimt kilometrų, po darbo jis griebia fotoaparatą ir vėl eina į mišką.
Su fotoaparatu A. Čeponis draugauja jau vienuolika metų – nuo tada, kai atlikdamas pirmąją praktiką taupė pinigus gerai fotoįrangai. „Nusipirkau. Tada ir prasidėjo – nežinau, kiek laiko esu prasėdėjęs miške su fotoaparatu. Pradžioje fotografuodavau viską, o dabar jau žinau, ką verta fotografuoti“, – sako jis.
Nemažai A. Čeponio fotografijų įdėta leidyklos „ExArte“ 2017 m. išleistame albume „Gyvenimas miške“. Savo nuotraukas Andrius skelbia ir interneto svetainėje efoto.lt bei Lietuvos paukščių fotografų klubo svetainėje birdpix.lt. Kad gal kas nors pasisavins, Andrius nebijo – ar gaila Lietuvos gamtos? O ir pats galvoja išleisti fotografijų knygą, tik tam reikia daug laiko ir darbo – negali sumesti bet kaip ir bet ką. „Dar knyga nepribrendo, bet manau, kad bus“, – sako Andrius.
Apie kiekvieną paukštį, jo „sumedžiojimo“ aplinkybes fotografas pasakoja ilgiausias istorijas. Tačiau gamtos fotografui neužtenka turėti gerą įrangą, kad su ja pasišvaistytų miške. Labai svarbu pažinti, kitaip net ir pamatęs nežinosi, ką matai. „Manau, kad tas pažinimas – iš meilės. Ir manau, kad visi mano kolegos myli ir pažįsta gamtą – kitaip sunku būtų dirbti miške“, – teigia eigulys A. Čeponis.
Vienas šių metų Andriaus laimikių – paukštvanagio fotografija. Vyras įrengė specialią girdyklą tikėdamasis, kad paukštis atskris. Ir jis atskrido… po trejų metų! „Treji metai darbo, kol jo sulaukiau, ir – pusvalandis džiaugsmo!“ – plačiai šypsodamasis sako A. Čeponis. Tokia gamtos fotografo dalia: reikalaujanti kantrybės ir atidos, be skubėjimo ir šurmulio – kaip ir pati gamta.
Pavyko „pagauti“ ir eglinį kryžiasnapį, kuris susikrovė lizdą pušyne netoli Pašvenčio girininkijos, sketsakalį, lėlį. „Lėlys nėra retas paukštis, bet jį sunku pastebėti. Jis peri ant žemės, o ant medžio šakos tupi išilgai – sunku pamatyti“, – pasakoja Andrius. Jam pavyko ir pamatyti, ir nufotografuoti ne tik šį paukštį, bet ir jo padėtą kiaušinį.
Tačiau fotografas sako, kad šių metų laimikis – ne pats didžiausias, nes daugiau laiko norisi skirti šeimai. Žmona Odeta jo pomėgį supranta ir skatina, nes ir pati mėgsta fotografuoti, per fotografavimą jiedu susipažino. O sūnus Jonas Ąžuolas auga taip greitai, kad Andriui gaila būtų praleisti tas jau nepasikartosiančias akimirkas.
Dėl tėvystės džiaugsmų verta atidėti ateičiai ir savo svajonę – fotoaparatu „sumedžioti“ vilką. Sutikęs miške jų buvo jau ne kartą. Pirmą kartą – kelyje į Mantvilių girininkiją, už posūkio, palei pelkę, stovėjo vilkas, įsikandęs kiškį. Vaizdas neįtikėtinas, tačiau Andriaus fotoįranga buvo bagažinėje… Po pusmečio netoli tos vietos vėl pamatė du vilkus.
„Šiemet vėl susidūriau – žiūrėjome vienas į kitą per 30 metrų atstumą. O būna ir taip, kad eini per mišką ir jauti, jog tave stebi. Neina nupasakoti to jausmo, kai susitinki su vilku“, – sako Andrius. Jis patikina, kad vilkų Karšuvos girioje daug, ir priduria, kad nereikia bijoti jų susitikti – pasižiūrėję vienas į kitą ir žmogus, ir vilkas eina savo keliais.
„Ir naikinti vilkų nereikėtų. Žinoma, negerai, jei ateina ir išpjauna gyvulius. Bet juk ir žmogus lenda į mišką – į vilko teritoriją, o vilkai ateina pas mus“, – tokia miškininko ir gamtos fotografo nuomonė.
Andrius nesigaili, jei nespėjo ko nors nufotografuoti, nes įspūdingi vaizdai išlieka atmintyje. O gal savo svajonių kadrą jis pagaus kartu su Jonu Ąžuolu – juk sūnui, kaip kažkada ir jam pačiam, tėtis turės parodyti mišką ir išmokyti jį mylėti.
Danutė Karopčikienė
