Nuotykis prasidėjo karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną ant Masčio ežero kranto. Iš visos Lietuvos ir ne tik į jubiliejinę stovyklą susirinko Lietuvos skautija, Žemaičių skautai, Skautų sąjunga, Akademikai, Euroskautai, Raitija, jūrų ir oro skautai, svečiai iš Danijos, Kanados, JAV, Azerbaidžano – iš viso1800 mažų, augesnių ir beveik suaugusių (taip vadinami vadovai, kurie kartu su vaikais ieško nuotykių).
Nors šiais laikais madingiau būti versliu, seksualiu, populiariu, skautai vadovaujasi šūkiu „Tarnauju Dievui, Tėvynei ir artimui“. Tai tarnystė gėriui. Skautai eina kitų įmintomis pėdomis ir įmina savąsias. Stovykla „Gėrio pėdomis“ – lyg tiltas, vedantis per 95 skautavimo Lietuvoje metus. Tiltas, kuris pakylėja aukščiau nei kasdienos rutina ir padeda žaismingai priimti iššūkius. Tiltas, kuriuo einant sunkumai pavirsta nuotykiu.
Vietovėje, kuri atrodė neįžengiama per krūmynus, pelkynus ir dilgėlynus, greitai atsirado skautiškas miestas su gatvėmis (mes gyvenome Dulkių gatvėje), aikšte, koplyčia, parduotuvėlėmis, prausyklomis ir dušais, baseinu ir sūpynėmis. Septynias dienas čia virė gyvenimas, pilnas veiksmo, juoko, triukšmo ir tikro džiaugsmo.
Pirmoji diena – įsikūrimas ir atidarymo pokylis Telšiuose kartu su miestelėnais. Laužas ant vandens degė šviesdamas Telšiams ir stovyklautojams.
Antroji diena. Prasidėjo Pėdų programa: amatų, išgyvenimo gamtoje paslapčių mokymasis, susipažinimas su Telšiais, jodinėjimas, šaudymas iš lanko. Oro skautai leido raketas ir varžėsi, kurio iššaus aukščiausiai. Buvo pučiamas didžiausias muilo burbulas.
Vakare – šv. Mišios, kurias aukojo stovyklos viršininkas skautas kun. Vilius Viktoravičius, skautų dvasios tėvas kun. Antanas Mačius, skautas brolis pranciškonas Marija. Kad mintumei tikro Gėrio Pėdas, reikia dangaus malonės.
Trečiąją dieną stovykloje įsikūrė Mokslo slėnis. Čia buvo nardoma po chemijos ir fizikos pasaulį ir atliekami įvairūs bandymai, mokomasi iš maisto produktų pagaminti plastiliną, šaudoma iš plastikinių butelių, o kartono lapai virto beveik Boeing’ais. Sužinota, kaip iš žemės ir vandens išsiurbti energiją. Gamtos mylėtojai pasinėrė į zoologijos pasaulį pievoje.
Ketvirtoji diena. Žygių Pėda kvietė brolius ir seses susipažinti su apylinkėmis. Mažieji keliavo tiesiais ir švariais keliukais, gražiais miškeliais, mindami partizanų Pėdas, aplankydami jų kapus bei kankinimų vietas Rainiuose. Vyresnieji išbandė purvo vonias pelkėse. Sako, labai sveika. Tiek to purvo ir tebuvo, iki blauzdų, bet vadovai tvirtina, kad visi žygeiviai grįžo juodi. Matyt, juoda – naujoji mada. Labai gerai, stilių palaikyti svarbu net ir stovykloje.
Piligriminiai žygiai į Žemaičių Kalvariją – ir pėsčiomis, ir autobusu. Giedodami senąsias žemaičių giesmes skautai ėjo Kryžiaus Kalnus apmąstydami Jėzaus kančią, kuri yra kaina, Dievo mokama, kad mes galėtume gyventi ne kaip karvės ar sliekai, bet kaip Žmonės. Ir dangaus malonės kad būtų sočiai.
Penktoji diena – svečių. Sulaukėme Krašto apsaugos ministro Juozo Olekos, Telšių mero ir kitų garbių svečių ir skautų tėvelių. Prie vartų juos pasitiko raitųjų skautų karieta-taksi, pažintinę programą parengė vyr. skautai, svečiai pietavo kartu su stovyklautojais. Emocijas suvaidinti sunku, todėl drąsiai galima teigti, kad stovykla svečiams paliko puikų įspūdį.
O stovyklautojai šia dieną ruošėsi lietuvių ir kryžiuočių mūšiui dėl Žemaitijos. Buvo dažomasi karo spalvomis, rengiamasi šarvais bei galandami kalavijai. Vakare Telšių apylinkes sudrebino žūtbūtinis mūšis.
Šeštoji diena. Stovyklavietės pakraštyje rausiama žemė, plaunamas smėlis, veikia supirktuvės ir parduotuvės, kuriasi minikaimeliai – prasideda strateginis žaidimas „Pastovyklės asai”. Jo tikslas – išmokyti įkurti stovyklavietę ir būti versliems. Reikėjo kasti auksą, sidabrą ar anglį, iš karoliukų rišti visokias grožybes, kapoti malkas – už darbus komanda gaudavo užmokestį specialia valiuta ,,šaibomis“, už jas pirko rąstelių, įrankių, virvių, vėliavų, maisto ir kt. pastovyklei įkurti. Žaidimas – kaip tikras gyvenimas, kuriame verslas pynėsi su draugyste, konkurencija su bendradarbiavimu.
Pavakare po stovyklą blaškėsi keisti žmonės – Čarlis Čaplinas, Super Mario, Elvis Preslis, Rembo ir daugybė kitų neaiškių personų. Kas vyksta? Visi kraipė galvas. Visi, išskyrus 15-18-mečius brolius ir seses. Tai jie persirengę traukė baltąją palapinę, kur vyko Išgyvenimo pėdos apdovanojimų vakaras.
Iš didžiosios palapinės skambėjo muzika, brolių ir sesių dainos, bet įeiti galėjo tik poros, po vieną nebuvo įleidžiama. Atėję iš skirtingų pastovyklių broliai ir sesės prie vartų kibdavo vienas kitam į parankę, kad patektų į linksmybių sūkurį.
Programos vinis – Auksinės porelės rinkimai. Porelės turėjo atlaikyti tam tikrus išbandymus, o Auksine tapusi porelė laimėjo romantišką vakarienę Devintame danguje. Visi šventė jų pergalę šėldami vakarėlyje.
Svarbiausias septintosios dienos akcentas – Atsinaujinimas. Pas skautus atvyko Gyvųjų akmenų krikščioniška bendruomenė. Net ir labai stengiantis Gėrio Pėdos kartais nei šiokios, nei tokios – kai kurių nematyti, kitas numindžioja kiti. Kaip gyventi pasaulyje, kai atrodo, jog gėris pralaimi blogiui? Kad nenusimintume, reikia atnaujinti širdį, protą ir požiūrį. Tai darėme giedodami, klausydamiesi liudijimų, kalbėdamiesi, svajodami ir žiūrėdami į dangų.
Aštuntąją dieną užklupo pirmas rimtas lietus. Dulkių gatvėje dulkių neliko. Nepastebimai ėmė nykti ir tvoros, vartai, bokštai, stalai ir suolai, virsdami tuo, kuo buvo prieš savaitę – lentomis ir rąstais. Tačiau dvasiniai bokštai ir vartai, pastatyti bendraujant ir draugaujant, mokantis ir žaidžiant, dirbant ir tarnaujant, nugalint kūniškus sunkumus, išlieka. Juos parsivežame namo ir bandome gyventi skautiškomis (t.y. bendražmogiškomis) vertybėmis. Nuotykis tęsiasi!
P. S. Daug dalykų liko neaprašytų. Bet apie pusšimtis skautų gyvena šalia jūsų. Jei smalsu, kaip jie išgyvena skautišką nuotykį, pašnekinkite ir sužinosite tai, ko galbūt ir aš nežinau.
Jolita Štrimienė
