Didelė garbė teko mums, serediškiams, kad mūsų kraštas išaugino nepaprastą žmogų – muzikologą, liaudies chorų organizatorių bei vadovą, liaudies dainų rinkėją, kompozitorių Stasį Šimkų. S. Šimkų – naujų muzikų ugdytoją, pedagogą, dirigentą, muziką, visuomenininką, muzikos publicistą ir be jokios abejonės – savo gimtojo krašto patriotą.
Akademikas Juozas Gaudrimas rašė: „S. Šimkus visą gyvenimą siekė vieno tikslo – ugdyti lietuvių tautinę muzikinę kultūrą. Šiam tikslui jis paskyrė savo talentą, nepaprastą energiją bei darbštumą, visada į pirmą vietą iškeldamas šio meno meilę.“
Drįstu teigti, kad pirmieji jo talento, nepaprasto darbštumo, meilės grožiui ir tiesai daigai sudygo ir išaugo čia, jo gimtinėje, prie Seredžiaus prigludusiame dideliame gatviniame Motiškių kaime, pro kurį vedė kelias į Juodaičius ir Betygalą, į Jurgio Savickio ir Jono Mačiulio-Maironio tėviškes. O visai šalia – ir Rūsteikonys, iš kur į poezijos ir muzikos pasaulį išėjo kitas žymus mūsų kraštietis – Stasys Santvaras, vėliau tapęs artimiausiu S. Šimkaus draugu ir bendražygiu.
Labai anksti būsimajam kompozitoriui teko palikti Seredžių. Pirmuosius mokslus, taip pat ir muzikos pradmenis, įgijo čia, gimtinėje, pas vietinį šviesuolį Praną Viraką, mokėjusį groti vargonais ir savo namuose įsteigusį daraktoriaus mokyklą. Pranas Virakas rašė: „Iš mano buvusių mokinių ne kurie buvo net aukštieji Lietuvos valdininkai, bet visų gabiausias buvo Stasius Šimkus, vėliau tapęs vargonininku ir kompozitoriumi.“
Vos devynerius metus teturėdamas S. Šimkus baigė pradžios mokyklą, o iš Amerikos grįžęs tėvas Stasį, vienuolikametį paauglį, nuvežė į Kauną, pas Juozą Naujalį, užmokėdamas Naujaliui už mokymą 300 rublių už trejus metus. Per dvejus metus baigęs vargonininko kursą, dar labai jaunas S. Šimkus jau savarankiškai vargonavo Vilniaus krašte. Laimė, po neilgų metų gavo vietą Skirsnemunėje, o nuo jos netoli ir tarp Veliuonos ir Seredžiaus esantis Kalvių kaimas, kur tuo metu gyveno S. Šimkaus sesuo Antanina. Galėjo aplankyti ir gimtuosius Motiškius, kurių niekada nepamiršo. Ir jau gerokai vėliau, prabėgus daugeliui metų, savo atsiminimuose Stasys Šimkus rašys: „Netoli didelės upės, Nemuno, yra ilgas ilgas kaimas. Viduryje kaimo stovėjo pakrypus bakūžė, joje gyveno, lyg kregždė su kregždžiukais, moteriškė su vaikais. Tai buvo mūsų motulė su mumis. Nuo tos tai bakūžės ir prasideda mano kelionė kelionėlė…“
O ta kelionė nebuvo labai ilga. Mirė S. Šimkus ir šešiasdešimties nesulaukęs, anot S. Santvaro, „veikiausiai vidiniu nerimu, vidinėm audrom save sudeginęs.“ Traukė, viliojo jį talentas visur, kur tik skambėjo gyva muzika. Peterburgas, Varšuva, Leipcigas, JAV, Roma, Milanas, Viena, Paryžius… Tačiau kokiose svečiose šalyse bebuvojo Stasys, kokių žymių atlikėjų besiklausė operų salėse, mintimis nuolat grįždavo į savąją šalį. 1931 metais laiške žmonai Sofijai iš Paryžiaus rašė: „Tavo klajūnas pasiilgo Tavo namų. Jau kelinta diena blaškausi po Paryžių. Po visų kelionių, kaip Odisėjas, ilgiuosi grįžti ten, kur širdies, visų idėjų ir visų mano brangenybių – motyvų neišsemiamas šaltinis – į Lietuvą.“
Lietuva jam buvo kūrybos ir įkvėpimo šaltinis, namai Birutės kaime prie Kauno ir šeima – užuovėja, o gimtas Seredžiaus kraštas – atminimų jaudulys. Ir kuo gyvenimas tapo sunkesnis ir sudėtingesnis, tuo dažniau mintimis grįždavo į savo ištakas: „Nuo vasario mėnesio jau kaskart dažniau aplankydavo mane ilgesys, atsimindavau gimtinės vaizdus <...> Varšuvoj ar Petrapily, būdavo, belaukdamas gegužės, besvajodamas kai kada pasijunti lyg ant Seredžiaus piliakalnio.“
Vos šešeriais metais už S. Šimkų jaunesnis motiškietis Antanas Bružas, „Mūsų rytojaus“ steigėjas ir „Ūkininko patarėjo“ redaktorius, didesniąją savo gyvenimo dalį buvęs S. Šimkaus pagalbininkas ir palydovas, mena: „Važiavau (1926 m. ) su S. Šimkum automobiliu iš Kauno į Klaipėdą pro Jurbarką ir Smalininkus. Ties Seredžiumi pasukome į kalną, į Motiškius: jis norėjo dar kartą pamatyti savo gimtinę. Sunkiai suradome ir nustatėme tikrąją vietą, kur kadaise, kaimo viduryje, skersai gatvę, spoksojo savo mažais langeliais viena į kitą mūsų gimtosios gryčios. Čia tyliai, susimąstę, pastovėjome. Šimkus nusisukęs nosine nusišluostė ašaromis sužvilgusias akis…Toliau keliavome ilgokai žodžio nepratarę, pagaliau jis pasakė: „Kai komponavau dainą „Kur bakūžė samanota“, prieš akis turėjau šitą mielą gimtąjį kampelį: gal dėl to ta daina išėjo tokia jausminga…“
S. Šimkui rūpėjo, kad muziką girdėtų, ją jaustų kuo daugiau žmonių. Koncertų salių, muzikinio teatro scenos jam buvo per maža. Jis imasi rengti „klojimų vakarus“. Matyt, neatsitiktinai, viliojamas gimtinės traukos, tokį vakarą 1906 metais surengia Belvederio rūmuose. Nedaug telikę atsiminimų apie šį renginį. Žinoma tik, kad S. Šimkus, tuo metu dar jaunas chorvedys, vasarą surengė Kleto Kazimieros Burbos rūmų klojime didelį vaidinimą ir koncertą.
Jautrūs muzikai, lietuviškam žodžiui, retai teskambančiam didesniuose susibūrimuose, serediškiai džiaugėsi ir didžiavosi, kad ne kažkas svetimas, iš kitur atvykęs, o jų kraštietis „Šimkų Stasius“ čia juos sukvietė, tokį koncertą surengė. O S. Šimkaus choras, kaip prisimena bendražygis S. Santvaras, „Maironio giesmėmis „Už Raseinių ant Dubysos“, „Graži tu mano, brangi tėvyne“ klausytojus pravirkdė – taip viskas buvo sava ir gražu.”
Dar ne kartą lankėsi S. Šimkus gimtosiose vietose, dar ne kartą grojo Seredžiaus bažnyčios vargonais, dirigavo Seredžiaus bažnyčios chorui, bendravo su gimtinės žmonėmis. Ir 1935 metais, jau apkeliavęs pusę Europos, ne kartą pabuvojęs JAV, pripažintas ir žinomas kompozitorius, dirigentas vėl sugrįžo į Seredžių. Tai primena 1935 m. spalio 13 d. datuota nuotrauka: prie senojo klebonijos pastato, kurio šiandiena jau nebėra, ant suolelio sėdi S. Šimkus, šalia jo – Seredžiaus klebonas dr. Klemensas Šovys, pasipuošę moterys ir vyrai – serediškiai choristai, valdininkai, minintys kompozitoriaus ir mylimo kraštiečio Stasio Šimkaus veiklos trisdešimtmetį.
Gražiai pagerbėme savo kraštietį Seredžiaus mokyklą pavadinę jo vardu. Džiaugiamės, kad mūsų vaikai ir jaunuoliai dainuoja liaudies dainas, skambėjusias mūsų kaimuose prieš šimtmetį, atpažįsta S. Šimkaus harmonizuotas melodijas, patys dainuoja choruose.
Nuo S. Šimkaus gimimo prabėgo 125 metai. Jau neliko gyvų jo amžininkų, apie jo asmenybę žinome tik iš užrašytų arba iš lūpų į lūpas perduodamų atsiminimų, tačiau gyva tebėra čia, Seredžiaus krašte, jo pavardė, viena iš populiariausių Seredžiuje ir aplinkiniuose kaimuose. Keturiolika mūsų seniūnijos šeimų turi Šimkaus, Šimkevičiaus pavardę. Garsią pavardę. Ir S. Šimkaus darbai išliko. Dainuoja šiandien jo dainas mūsų chorai, skamba jo muzika koncertų salėse. Aplėkę beveik visą Lietuvą, anot S. Santvaro, jo darbai ir šiandien lyg atrasta sena pasaka dar džiugina ir šildo mūsų širdis.
Margarita Baršauskienė
Seredžiaus Stasio Šimkaus
pagrindinės mokyklos mokytoja
