Rugsėjo 13-ąją Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos aštuntokai ir devintokai vyko į ekskursiją – aplankėme Sudargo piliakalnius, Gelgaudiškio dvarą ir Panemunės pilį.
Sudargas, žalias ir nepapratai tvarkingas pasienio miestelis, nustebino mus savo didingais piliakalniais. Vienas jų – Balnakalnis, stūksantis Nemuno slėnyje, per 70-80 m nuo kranto aukštumos, savo forma primenantis balną, tad ir pavadintas tokiu vardu. Kitas – Grinaičių piliakalnis – padarė mums didelį įspūdį čia esančiomis medžio skulptūromis, patogiais suoleliais, linksmomis sūpynėmis, taigi beveik kiekvienoje gražioje vietoje norėjome nusifotografuoti.
Mokytoja pasakojo, kad kai kryžiuočiai puldavo lietuvius, Grinaičių piliakalnio kariai juos sustabdydavo arba bent laikinai pristabdydavo ir kitų vietovių lietuviams buvo lengviau juos atremti. Sudargo piliakalniai – labai graži ir istoriniu požiūriu įdomi vietovė.
Iš Sudargo vykome į Gelgaudiškio dvarą. Dvaro rūmai pastatyti 1842-1846 metais. Ilgą laiką buvęs apleistas, dabar rūmų pastatas restauruotas, atnaujintas ir labai gražiai sutvarkytas. Vidaus interjeras mus nukelia į tą laiką, kai dvaras klestėjo ir gyveno patį gražiausią savo laikotarpį. Dvaro administratorius teigia, kad čia rengiamos šventės, konferencijos, galima išsinuomoti patalpas pobūviui. Kiekviename rūmų kambaryje galima atrasti bent truputėlį senojo bajorų meno atspindžių. Paveikslai, krosnys, grindys, kilimai – viskas primena senovę. Mums patiko Gelgaudiškio dvaras ir jo graži aplinka.
Paskutinis mūsų kelionės objektas buvo jau visai netoli mūsų gimtojo miestelio esanti Panemunės pilis. Pilis baigta statyti 1610 m., tačiau vėliau ne kartą buvo pertvarkyta. Džiaugiamės, kad dabar ji restauruota ir lankytojai gali ją apžiūrėti. Viename kambaryje pamatėme nemažai archeologinių radinių, dauguma jų iš žalvario. Lipome stačiais laiptais į pilies bokštą, iš kur pamatėme nuostabius Nemuno klonius ir žalias panemunių girias. Leidomės į Panemunės pilies rūsius, kuriuose susipažinome su labai neįprastu, anot mus lydėjusio gido, dadaistiniu menu: vietoj šikšnosparnių, kurie kabo žemyn galva, pakabinti į juos panašūs skėčiai. Apie kitus tokio meno kūrinius sunku kalbėti – tai reikia pamatyti patiems, nes įspūdis, kurį padaro toks menas, paprastais žodžiais nenusakomas. Tam reikia gilesnio meninio suvokimo ir fantazijos. Kelionę baigėme bendra visų nuotrauka.
Ši kelionė mums patiko, nes ji buvo šiek tiek neįprasta ir netikėta.
Emilija Gerulytė,
8 klasė
