Konstantino Glinskio teatro vaikų ir jaunimo studija spalio 15 d. pakvietė į premjerą. „Šeimyninės istorijos“ – trečiasis režisierės Agnės Banytės darbas Jurbarko teatre. Šiame spektaklyje, kaip ir ankstesniuose, jaunimas rodo aštrias gyvenimo problemas – dar ir dėl to, kad, pasak režisierės, sudėtingos dramos padeda aktoriams augti.
Režisierė Agnė Banytė po trejų darbo Jurbarke metų teigia: „Jaučiuosi gerai. Nesvarbu, kur dirbi, svarbu – su kuo ir ką darai. Jurbarke atradau labai gerų dalykų ir gerų žmonių.“
„Mokykloje lankiau teatro studiją ir vis pagalvodavau, kuo mano teatras bus kitoks. Norėjau, kad teatre santykiai būtų kaip šeimoje. Studijų metais išsikėliau tikslą padėti jaunam žmogui tapti intelektualesniam – supažindinti ir su kitais menais, užvesti ant domėjimosi kelio, kad išėję į gyvenimą jie galėtų drąsiau jaustis, turėtų apie ką kalbėti“, – pasakoja režisierė.
Scenoje A. Banytės vadovaujamos teatro studijos jaunimas kalba apie tamsiąją gyvenimo pusę, apie skaudžias paauglių patirtis, atvedančias net iki savižudybės. Pasak režisierės, sudėtinga rasti medžiagos jaunimo teatrui – dramaturgijos paauglystės tema nedaug, dar mažiau išversta į lietuvių kalbą.
Serbų dramaturgės Biljanos Srbljanovič dramoje „Šeimyninės istorijos“ kiemo vaikai žaidžia namus ir jų žaidime atsispindi nė kiek nesušvelnintas ir nepagražintas pasaulis. Per žaidimą atsiskleidžiantis gyvenimo žiaurumas ypač sukrečia tuo, kad jau vaikystėje žmogus susiduria su pasaulio galingaisiais, kurių vaidmenis šeimoje atlieka tėvai.
„Dramos medžiaga labai aktuali, bet ir skaudi, tamsi. Bet tai yra tikrovė, kurios mes patys nenorim sau pripažinti. Žmogaus augimą labai įtakoja šeima, jeigu jis auga tokioje, kokią šiame spektaklyje vaikai vaidina kieme, – koks jis užaugs?“ – klausimu į klausimą apie spektaklio tamsų turinį atsako režisierė. Pasak jos, teatras nemoralizuoja, bet leidžia tarsi iš šalies pažvelgti į tai, ko kitur nematome ar nenorime matyti. „Įdomiausia kalbėti aštria tema. Ir mano aktorėms įdomu – jos turi galimybę padaryti klaidas scenoje, kad gyvenime tokių nedarytų“, – teigia A. Banytė.
Be to, režisierė užsibrėžė tikslą tobulinti vaidinančių moksleivių aktorinius sugebėjimus. Trečias studijos spektaklis – tarsi trečias aktorinio meistriškumo kursas. Samantai Pinaitytei, Guodai Mockaitytei, Miglei Smirnovaitei, Rugilei Sabonytei ir Ramintai Vasilevičiūtei „Šeimyninėse istorijose“ tenka sudėtinga užduotis – persikūnyti į vaikus, kurie kieme vaidina suaugusiuosius. Tačiau, pasak režisierės, kuo didesnius tikslus keliesi, tuo sparčiau gali augti.
Režisierė dar pasunkino aktorėms užduotį nenaudodama spektaklyje jokio muzikinio fono – merginos dainuoja pačios. Dainavimo pamokų joms negailėjo Aušra Masteikaitė Mičulė, patarė Dalė Jonušauskienė. Spektaklio apšvietimas – Gintaro Zarecko, scenografijos idėjas įgyvendinti padėjo Kęstutis Matuzas – tai ir visi režisierės pagalbininkai. Finansiškai parėmė Kultūros centras ir Teatro klubas – spektaklio biudžetas neviršijo 300 litų.
Spektaklis kurti pradėtas per moksleivių vasaros atostogas. Žodžių reikėjo išmokti daug, nes spektaklis ilgas ir visi personažai beveik visą laiką būna scenoje. Bet iki žodžių išmokimo – ilgas kelias. Merginos skaitė pjesę, gavo iš režisierės užduočių ir analizavo savo personažus pildydamos lentelę pagal Michailo Čechovo techniką.
Vaidmenis merginoms paskirstė režisierė. „Bet ir mes pasirinktume taip pat. Neįsivaizduojam savęs kituose vaidmenyse“, – jau po premjeros teigė Miglė Smirnovaitė ir Raminta Vasilevičiūtė. Miglė spektaklyje vaidina tą vaiką, kuris kiemo žaidimuose vaidina mamą, Raminta – tėtį.
Tiesa, R. Vasilevičiūtės premjera dar tik laukia lapkričio 8 d., nes ji dubliuoja Rugilės Sabonytės vaidintą personažą. „Vaidinsiu tą patį personažą, bet mano bus kitoks. Manau, kad vaidmuo priklauso ir nuo aktoriaus būdo – esame skirtingi ir kitaip įsivaizduojam kai kurias detales“, – sakė Raminta.
Kai šnekėjomės apie spektaklį, merginoms buvo rudens atostogos: jos ilgai miegojo ir ilsėjosi. Bet Raminta prisipažino ir šiek tiek bijanti būsimos premjeros. „Visada yra jaudulio. Norisi nenuvilti režisierės ir žiūrovų, norisi, kad visi suprastų ir teigiamai įvertintų“, – sakė ji.
Merginos neslėpė, kad teigiamas draugų ir visų žiūrovų įvertinimas joms labai svarbus – juk tiek daug darbo įdėta į spektaklio kūrimą. „Šeimyninės istorijos“ mums buvo įdomus spektaklis ir kurti jį buvo įdomu, mes daug turėjome analizuoti, į daug ką įsigilinti. Įdomus tas virsmas – į vaiką ir į suaugusiuosius. Personažai sudėtingi, tokius negatyvius vaidinti yra žymiai sunkiau, bet režisierė ir nori, kad mes vaidindamos augtume“, – sakė merginos ir džiaugėsi sulaukusios daug teigiamų vertinimų.
Konstantino Glinskio teatro vaikų ir jaunimo studija spektaklį „Šeimyninės istorijos“ dar rodys ateinantį penktadienį, lapkričio 8 d., 18 val. Jurbarko kultūros centre.
Danutė Karopčikienė
