Smalininkietis buvęs muzikos mokytojas Bronislovas Ralys mini garbingą savo gyvenimo sukaktį. Šiandien Jurbarko kultūros centre koncertą jam dovanos žymiausi Lietuvos atlikėjai, sveikins artimieji, giminės, bičiuliai, mokiniai ir gerbėjai.
Bronislovas Ralys iš savo 90-ies metų penkias dešimtis gyvena Smalininkuose. Buvo muzikos mokytojas, chorų vadovas, saviveiklos organizatorius, vadovavo ir grojo ansambliuose, kapelose – smalininkiečiai vadina jį maestro, myli ir gerbia. Nors dabar maestro bemuzikuoja tik prisėdęs prie pianino savo svetainėje, tebėra aktyvus ir visuomeniškas bendruomenės žmogus. Jį pamatysi visuose renginiuose, o sutikęs visada būsi pasveikintas ir pašnekintas.
Mielai maestro pakvietė ir į savo namus, sutiko prisiminti vėju praskriejusius gyvenimo metus ir pasidalyti dabarties dienų džiaugsmais.
Nuo pat pradžių – su muzika
„Nežinau, kaip turėtų jaustis tie devyniasdešimtmečiai. Aš jaučiuosi gerai!“ – paklaustas sakė Bronislovas Ralys, o savo gyvenimo istoriją ėmė pasakoti nuo pat pradžių.
„Esu gimęs po tiltu! – pareiškė jis ir pamatęs, kad nustebino, taip pat energingai dėstė toliau. – Argi nežinote didžiausio Lyduvėnų geležinkelio tilto?! Netoli jo, Krantagūrų kaime, Šiluvos valsčiuje, aš ir gimiau. Išnykęs jau tas kaimas… Užpernai dar buvome – privažiuoti nėjo, tik iš tolo pamačiau…“
Mokėsi Lyduvėnuose, paskui Raseinių gimnazijoje. Pabaigęs nuėjo mokytojauti – buvo Antrojo pasaulinio karo metai, kalbėjo, kad mokytojų neima į frontą. Dirbdamas kaimų mokyklėlėse, pradžioje Kelmės, paskui Šilutės rajonuose, aktyviai įsijungė į meno saviveiklą, būrė chorus ir jiems vadovavo. Tuo pat metu mokėsi Klaipėdos pedagoginėje ir muzikos mokyklose – šioje studijavo chorinį dirigavimą.
Kaimo vaikas skurdžiais karo ir pokario metais pasirinko muziką! Nes kiekvienas, pasak smalininkiečio, turime tik savo laiką, ir koks tas laikas bebūtų, žmogaus poreikiai įvairūs ir norai dideli.
Maestro mano, kad muzika turbūt buvo jo prigimtyje. „Buvau septynerių, o mama jau vesdavosi mane į kaimo vakaruškas groti. Grodavau, kuo prireikdavo – armonika, bandonija, o vienas mano brolių grojo smuiku. Buvome šeši broliai ir viena sesuo – visi jau anapilyje“, – pasakoja devyniasdešimtmetis. Anksti tapusi našle mama į vakaruškas turbūt tik dėl vaikų ir tevaikščiojo – kad lavintų jų muzikinius sugebėjimus. Sau poros neieškojo, viena užaugino pulką vaikų.
Dirbdamas Juknaičiuose, Šilutės rajone, Bronislovas susipažino su Genovaite ir sukūrė šeimą. „Ten prabėgo mūsų jaunystė, ten gimė mūsų vaikai“, – į pokalbį įsiterpusios G. Ralienės balse pasigirsta nostalgijos gaidelė.
Jaunystė puiki, bet gražūs ir visi drauge nugyventi Bronislovo ir Genovaitės metai – ką tik, sausio mėnesį, Raliai paminėjo savo santuokos 65-metį.
Prigijo Smalininkuose
„Į Smalininkus atvažiavau prikalbintas draugų. Atvažiuok, sakė, čia ir gyvenimą pabaigsi. Teisybę sakė“, – vėl pasakoja Bronislovas.
Vidurinė mokykla, kurioje muzikos mokytoju dirbo, pasak Bronislovo, buvo didoka ir choriukas nemažas – 60-70 vaikų. Dar mokytojų vokalinis ansamblis ir skudučiai – skudučius maestro itin mėgo, visur būrė jų ansamblius, yra sukūręs skudučiams muzikos kūrinių.
„1969 metais jau perėjau į technikumą, irgi prikalbintas. Vėl man choras į rankas – dainavo ir dėstytojai, ir mokiniai, dalyvavome respublikinėse dainų šventėse“, – prisimena B. Ralys. Dainų šventėse jo vadovaujami chorai dainavo nuo 1950-ųjų. 1979 m. išleistoje B. Zubricko knygoje apie Lietuvos chorus paminėta, kad 6-ajame dešimtmetyje stiprus buvo Šilutės rajono Juknaičių ir Pašyšių jungtinis 150 dainininkų (!) choras, vadovaujamas B. Ralio. 1965-aisiais jis paruošė Kauno rajono Saulėtekio chorą, o vėliau į Dainų šventes vežė Smalininkų choristus ir skudutininkus.
Choruose dainuodavo ir Bronislovo žmona. „Tik aš buvau altas, o jo chorams trūko sopranų. Na, ką darysi, dainavau sopranu“, – sako Genovaitė.
Turbūt ir to soprano nepamiršęs Bronislovas gėrisi savo žmona: „Gerą pačią turiu! Tokios nesimėto.“
„Dirbau iki 1986 metų sausio 29-osios – ir išėjau ilsėtis“, – prisimena smalininkietis. Tačiau ir besiilsėdamas jis neatitrūko nuo muzikos: grojo kaimo kapelose ir pats vadovavo, ir dar ilgai technikumo moksleivius mokė groti skudučiais.
„Patikrini klausą ir pasiūlai groti“, – pasak mokytojo, taip viskas paprasta buvę su tais skudučiais, tarsi jie būtų prilygę jaunimo mėgstamiausioms gitaroms. Kai Genovaitė primena, kad nebuvę taip paprasta – reikėję kiekvieną mokinį atskirai paprašyti, maestro nuneigia: „Ne ne! Neatsimenu, kad būtų buvę sunku!“
Viskam užtenka noro ir laiko
Aktyviuosius gyvenimo dešimtmečius primena daugybė padėkos raštų, medalių ir tvarkingai albumuose surikiuotų nuotraukų.
Muzikas mėgo užmetęs meškerę pasėdėti prie Nemuno, o Žvejų ir medžiotojų draugija jam yra suteikusi Garbės medžiotojo vardą. Sportui irgi užteko laiko – krepšinis, stalo tenisas, bet mėgstamiausios – šaškės ir šachmatai. 2008 m. gavo medalį kaip geriausias Tauragės apskrities šaškininkas, ir dabar nėra apleidęs smegenų mankšta vadinamo sporto.
„Ir dar buvau ūkininkas, ir dabar tebesu!“ – pasigiria maestro. Į sodą, daržą, tvartelį, kur karksi pulkas paukščių, – kasdienė Bronislovo kelionė, nepaisant blogų orų ar kitokių kliuvinių. Jo nuotaika visada puiki ir sveikata maestro nesiskundžia – pas daktarus neina ir tablečių negeria.
Nejaučia metų naštos
„Su muzika – linksmas ir įdomus gyvenimas. Daug bendravau, daug žmonių pažinau, visą laiką dirbau su jaunimu – ir pats dar ne senis! Laimė, kad nesergu, kad vaikai geri, darbštūs, geri specialistai“, – linksmai apie laimingas jaunystės ir dabarties dienas sakė B. Ralys.
Sūnus Eugenijų ir Audrių groti skudučiais mokė tėtis, o dukra tapo profesionalia pianiste ir pagausino šeimą garsiais muzikais. Pianistė Nijolė Ralytė su vyru operos solistu Vladimiru Prudnikovu ir dukra dainininke Ieva Prudnikovaite bei savo bičiuliais garsiais šalies atlikėjais rengia tėčiui koncertą-dovaną.
Vaikų šeimos padovanojo penkis anūkus. „Anūkas vienintelis – Rokas, ir keturios anūkės – Jurgita, Giedrė, Ieva ir Rasa, visos jau ištekėjusios, ir proanūkių pulkelis: Ema, Greta, Ainė, Elžbieta, Veronika, Rokas, Mantvydas“, – vardija Genovaitė ir Bronislovas tuos gražius jaunus ir dar mažiukus žmones nuotraukose – laimingus šalia savo senelių.
Artimųjų meilės, pagarbos, dėmesio jiems netrūksta ne tik sulaukus jubiliejų.
Nuotraukose ir daugybė nepamirštamų susitikimų – dukra dažnai tėvelius pasikviečia į Vilnių, o žentas nepraleidžia progos nusivesti į koncertus ir garsiems Lietuvos kompozitoriams, muzikantams, net prezidentams pristato „Nijolės tėvuką“. Kasmet Bronislovas važiuoja į Didįjį muzikų paradą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o šiemet jau spėjo pabuvoti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte, kuriam dirigavo Ralių maloniai žentuku vadinamas orkestro vadovas Nacionalinės premijos laureatas Modestas Pitrėnas.
Štai taip ir bėga laikas: mielais prisiminimais, tarsi dainomis, iš praeities dienų ataidintis, kasdienos džiaugsmais nepaliaujamai skambantis. Geros nuotaikos ir energijos nepraradęs devyniasdešimtmetis maestro nejaučia tik metų naštos – gyvenimas jį tebedžiugina kaip jaunystėje.
Danutė Karopčikienė
