Vieną niūrų lapkričio pabaigos savaitgalį dainomis praskaidrino trisdešimtmetį švenčiantis Jurbarko kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“. Tiek gerbėjų Parodų ir koncertų salė viename renginyje, ko gero, dar nėra mačiusi – visi norintys pasveikinti ir pasidžiaugti kolektyvo branda sunkiai sutilpo salėje.
Klausydamiesi „Verdenės“ atliekamų dainų žmonės ir šypsosi, ir braukia ašaras – regis, kiekvienas žodis krinta tiesiai į širdį, o akordai užgauna pačią sielos gelmę. Dabar atrodo, kad „Verdenė“ nuo pat pradžių buvo pasmerkta sėkmei, nes joje susibūrė moterys, kurios be dainos ir muzikos neįsivaizduoja savo gyvenimo. Dauguma jų – muzikos pedagogės, profesionalės, sugebančios ne tik skaityti natas, bet ir jausti viena kitą iš menkiausio judesio ar vos pastebimo akių žvilgsnio.
Prieš tris dešimtmečius kolektyvą subūrusi ir visą tą laiką jam vadovaujanti chorvedė Dalė Jonušauskienė tvirtina, kad šis susiklausymas ir yra „Verdenės“ sėkmės pagrindas. Paraginta buvusios Kultūros skyriaus vedėjos Liudos Frejienės, tapusios ne vieno iki šiol veikiančio Jurbarko kultūros centro meno mėgėjų kolektyvo krikštamote, D. Jonušauskienė pakvietė dainuoti savo bendraamžes – dešiniąja kolektyvo vadovės ranka iškart tapo Romutė Barzdaitė–Vaznienė, ranka rankon su jom kolektyvą kūrė Rimutė Žemaitaitytė–Balčiūnienė. Dar ir dabar yra klausytojų, atsimenančių merginų vokalinio ansamblio dainuotas dainas „Žalios pastogės“, „Įausiu aš į dainą“. Scenos naujokėms šios dainos atnešė sėkmę pačiame pirmajame vokalinių ansamblių konkurse „Šilų aidai“ – beveik nerepetavusios jurbarkietės iškart nuskynė nugalėtojų laurus.
Kaip kasmet plėtėsi dainų repertuaras, taip augo ir moterų vokalinis ansamblis. Po poros metų prie jau spėjusių išgarsėti merginų prisijungė Gražina Mikšienė, kolektyvą papildė Rasa Pocevičienė, Birutė Bartkutė. Devyniolika metų ansamblyje dainavo Dalija Labinskienė, penkiolika – Rūta Zagorskienė ir Asta Mockevičienė, dvylika – Jolanta Gecevičienė. Jas pakeitė Jadvyga Žemliauskienė, Ina Budrienė, Inga Andreikevičienė. Jau septyneri metai kolektyvas neįsivaizduojamas be koncertmeisterės Danutės Švedienės.
Švenčiant penkiolikos metų veiklos sukaktį jurbarkietis kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas pasiūlė moterų vokaliniam ansambliui vadintis „Verdene“.
„Mums šis pavadinimas atrodė ir negirdėtas, ir labai simboliškas – juk dainos taip pat nenutrūkstamai liejasi iš širdies gelmių kaip šaltinio srovė iš žemės. Kęstučio pasiūlymu džiaugiamės iki šiol, nes pavadinimas prigijo, tapo mūsų gyvenimo dalimi“, – sakė į trisdešimtmetį kolektyvą atvedusi D. Jonušauskienė.
Kolektyvo narės ilgai sprendė, ar švęsti ansamblio jubiliejų. Pagrindiniu apsisprendimo motyvu tapo 2010-aisiais konkurse „Šilų aidai“ lydėjusi sėkmė: laureatų vardas ir iškovota teisė dainuoti Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. „Pasitikrinome, ar vis dar esame geriausios – dabar mums svarbiausia yra išlaikyti pasiektą lygį. Tai mūsų bendro darbo rezultatas, nes dainuodamos jaučiamės laimingos“, – tvirtina D. Jonušauskienė.
Parodų ir koncertų salėje trisdešimtmetį švenčiančiai „Verdenei“ ir ansamblio gerbėjams Jurbarko kultūros centras įteikė dovaną – į šventę pakvietė profesorę Nijolę Ralytę, operos solistą Vladimirą Prudnikovą ir jo balsinguosius mokinius. Ši dovana privertė pasitemti ansamblio dainininkes: koncertuoti toje pačioje scenoje su operos grandais – didelis įpareigojimas.
Vis dėlto „Verdenė“ neišsigando ir jubiliejiniame koncerte savo gerbėjus pradžiugino pačiomis gražiausiomis, labiausiai pamėgtomis dainomis. Labiausiai jaudinosi dainuodamos naują, specialiai šventei parengtą Alvydo Jegelevičiaus ir Vytauto Bložės dainą „Smuiko stygos“. Greta konkursinių, sėkmę vokaliniam ansambliui atnešusių dainų kolektyvo šventiniame repertuare netrūko ir senų, klausytojų jau pamirštų, bet naujai suskambusių kūrinių. Šventinio koncerto žiūrovus ypač sujaudino atgaivinta daina „Vėjas iš jūros“ ir vienas gražiausių Kęstučio Vasiliausko kūrinių „Sidabriniame rūke“.
Tokių dainų, kurios džiaugsmingai sujaudina klausytojus, „Verdenė“ turi daug ir kiekvienas moterų vokalinio ansamblio pasirodymas tampa švente žiūrovams ir klausytojams. O lipa į sceną „Verdenė“ labai dažnai – kartais per mėnesį net tris-keturis kartus. Nors dažni koncertai užimtas moteris nuvargina, džiaugsmingi klausytojų plojimai kaskart kilsteli ant sparnų – ir jos dainuoja, neskaičiuodamos savo laiko ir netaupydamos jėgų. Už tokį atsidavimą dainai Lietuvos liaudies kultūros centras Jurbarko kultūros centro vokaliniam ansambliui suteikė aukščiausią įvertinimą – 2005 metais apdovanojo „Aukso paukšte“. „Verdenės“ dainininkės nebesuskaičiuoja, kiek ir kokių konkursų nugalėtojomis tapo, kiek prizų ir padėkų iš visos Lietuvos į Jurbarką parvežė.
Tačiau dainai savo gyvenimus paskyrusios moterys žino, kad klausytojai jas myli ne už iškovotus laureatų vardus ir parvežtus apdovanojimus. Jie laukia dainų ir nori girdėti skambius „Verdenės“ balsus. Koks bus ketvirtasis vokalinio ansamblio dešimtmetis, D. Jonušauskienė nedrįso prognozuoti.
„Linkime sau tik sveikatos – nieko daugiau. O dainuoti – būtinai dainuosime. Visos to labai norime, nes dainuoti su bendramintėmis ir bendraamžėmis mums yra didelė laimė, didžiausia gyvenimo dovana. Po jubiliejinio koncerto apie nieką daugiau net ir nesvajojame“, – neslėpė D. Jonušauskienė.
Sėkmė niekada nebūna atsitiktinė dovana – ją visada reikia pelnyti atkakliu, nuolatiniu darbu. „Verdenės“ sėkmę lėmė ne vien skambūs moterų balsai. Tik atrodo, kad trys dešimtmečiai nuskambėjo sidabriniame dainų rūke – iš tiesų laikas reikalavo visada turėti klausytojų širdis pavergiantį repertuarą, repetuoti naujas dainas ir kaip medų koryje lipinti balsą prie balso. Kad suvirpėtų oras ir iš džiaugsmo užgniaužtų kvapą, o nuskambėjus plojimams norėtųsi dar kartą klausytis koncerto. Atrodo, kad būtent klausytojai ir yra „Verdenės“ sėkmės fenomenas – dainuodamos jiems moterys ir pačios būna laimingos.
Daiva BARTKIENĖ
