Gegužės 23 d. Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykla šventė ypatingą sukaktį – 60 kūrybos, muzikos ir bendrystės metų. Per šešis dešimtmečius mokykla tapo namais, kuriuose užaugo ne viena talentingų ir kūrybingų žmonių karta.
Vienoje scenoje
Jubiliejinė diena mieste prasidėjo šv. Mišiomis Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje ir eisena miesto gatvėmis. Šventę tęsė dailės darbų parodos atidarymas Jurbarko kultūros centre, o jubiliejui skirtus renginius vainikavo iškilmingas koncertas „60 metų prie Nemuno“, kuriame susitiko esami ir buvę mokytojai, vadovai, mokinių tėvai ir alumnai.
Ypatinga renginio akimirka tapo į sceną vėl sugrįžę buvę mokyklos vadovai, mokytojai ir mokiniai. Žiūrovai išvydo ne tik dabartinių auklėtinių programą, bet ir jautrius mokytojų bei jų buvusių mokinių duetus. Šie pasirodymai dar kartą įrodė, kad meno mokykla, kaip ir šalia tekantis Nemunas, nuolat keičiasi, tačiau išlaiko svarbiausias vertybes – meilę menui ir bendrystę.
Su gražia sukaktimi savo mokyklą sveikino būrys buvusių mokinių – Rūta Šličkutė, Donatas Bielkauskas, Skirmantas Mockevičius, Monika Mockevičiūtė, Ugnė Preimonaitė, Alanas Užemeckas, Ignas Icikevičius, Patricija Baužaitė, Augustas Lopeta, Gytis Vaitiekūnas, Laurynas Lapė ir Martynas Pinaitis.
44 metai su muzika
Šiandien meno mokykloje mokosi apie 350 mokinių, galinčių rinktis tris meno sritis – muziką, dailę ir šokį. Čia vykdomos ankstyvojo, formalųjį švietimą papildančio bei suaugusiųjų ugdymo programos, o mokinius ugdo 23 pedagogai, kurie ir yra didžiausia mokyklos stiprybė bei gyvoji jos istorija. Ilgamečiai mokytojai geriausiai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo, kaip keitėsi mokykla ir augo jos bendruomenė.
Vienas iš jų – pučiamųjų instrumentų mokytojas Vincas Bakšys. Šešiasdešimtmetį mininčiai mokyklai jis atidavė beveik visą savo gyvenimą – čia dirba jau 44 metus. Per šį laiką keitėsi kartos, technologijos ir pati mokykla, tačiau vienas dalykas liko toks pat – mokytojo atsidavimas savo mokiniams.
Tiesa, pedagogas neslepia, kad šiandien sudominti vaikus muzika yra kur kas sunkiau nei darbo pradžioje. „Per tuos keturiasdešimt metų vaikai pasikeitė. Dabar yra išmanūs telefonai. Konkuruoti su jais nėra lengva“, – pripažįsta jis.
Mokytojo teigimu, norinčiųjų groti atsiranda, tačiau šiuolaikiniams vaikams dažnai trūksta kantrybės: „Yra noras pasimokyti. bet darbo jau mažiau. O be darbo nieko nebus.“ V. Bakšys puikiai randa kalbą su jaunąja karta. Jo nuomone, svarbiausia yra ne griežtumas, o gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą: „Čia reikia labai gero balanso. Jeigu per daug spausi – išvaikysi visus. Jeigu per maža – irgi nieko nebus.“
Paklaustas apie gražiausią laikotarpį mokykloje, V. Bakšys pirmiausia prisimena ne asmeninius laimėjimus, o kolegas. Jo atmintyje ryškiai išlikęs metas, kai kartu dirbo stipri muzikantų komanda.
„Buvo toks etapas, kai dirbo Mindaugas Apulskis, Kęstutis Murza, Gytis Gvozdas, Vytis Bankauskas. Buvom susibūrę ir į kvintetą. Tai buvo pats smagiausias laikotarpis“, – prisimena jis.
Mokytojo prisiminimuose svarbią vietą užima ir jo vadovaujamas orkestras „Šventė“, be kurio šiandien neįsivaizduojami Jurbarko renginiai.
Per ilgus darbo metus V. Bakšys pastebėjo ir dar vieną džiuginantį pokytį – pučiamųjų instrumentų klasėse atsirado daug mergaičių. „Anksčiau tai buvo laikoma ne mergaitišku instrumentu. Dabar merginos groja puikiai“, – džiaugiasi pedagogas.
Mokytojo įsitikinimu, mažesniuose miestuose tokios įstaigos kaip meno mokykla atlieka ypatingą misiją: „Norisi, kad mokykla niekada nebūtų uždaryta. Regionuose vaikams labai svarbu turėti vietą, kur galima užsiimti prasminga veikla.“
O ko gi pats sau palinkėtų žmogus, atidavęs scenai ir vaikams daugiau nei keturis dešimtmečius?
„Laiku nulipti nuo scenos“, – ramiai ir be jokio dramatizmo pokalbį baigia V. Bakšys.
Sunkiausia – „abėcėlė“
Ryškų pėdsaką mokyklos istorijoje paliko ir ilgametė mokytoja Jadvyga Žemliauskienė, dirbusi net 46 metus. Didžiąją savo gyvenimo dalį ji paskyrė solfedžiui – disciplinai, kuri daugeliui mokinių iki šiol kelia dvejopus jausmus. „Solfedis vaikams buvo pati neįdomiausia pamoka. Bet be solfedžio nieko nebūna. Tai kaip mokykloj abėcėlė. Ką išmokai, tą paskui kartoji visur“, – tikina prieš dvejus metus darbą meno mokykloje palikusi J. Žemliauskienė.
Per beveik penkis dešimtmečius mokytoja matė kaip stipriai pasikeitė vaikai. Ji su šypsena prisimena savo pirmąsias pamokas, kai mokiniai jautė didžiulę atsakomybę ir ateiti nepasiruošus buvo tiesiog gėda. Šiandien vaikai drąsesni, tačiau jų dėmesį stipriai išblaškė technologijos. Ypač sunkiu etapu įvardijusi pandemiją, J. Žemliauskienė prisimena, kad mokyti vaikus muzikos nuotoliniu būdu buvo tiesiog neįmanoma.
Su didžiule šiluma mokytoja kalba apie nuostabų kolegų kolektyvą, bendras keliones ir koncertus. O patys gyviausi prisiminimai, žinoma, likosi iš išvykų su vaikais, nors jose buvo ir nemažai streso. „Vienas stipriausių prisiminimų – Dainų šventė Vilniuje, kai po pasirodymo dingo mokinė. Tas adrenalinas… nuo galvos iki kojų“, – pasakoja ji. Laimė, sukėlus ant kojų policiją, vaiką tąkart pavyko greitai ir sėkmingai surasti.
Įdomi ir pačios mokytojos kelio pradžia. Ji labai norėjo groti smuiku, tačiau pavėlavusi į stojamuosius pasirinko akordeoną. Šiandien vaikai dažniau renkasi pučiamuosius, nes nori scenos ir orkestro, o anksčiau akordeonas buvo beprotiškai populiarus. Tiesa, jaunai merginai jis buvo fizinis iššūkis.
„Sunkiausia buvo ne groti, o jį tampyti. Tas akordeonas buvo pilnas. Sunkus. Va čia tai buvo reikalų“, – juokiasi pedagogė, prisimindama, kaip instrumentą tekdavo neštis iš kaimo į autobusų stotelę, o vėliau – per visą miestą.
Meno mokykla J. Žemliauskienės širdyje užima ypatingą vietą. „Tai buvo geri metai. Labai geri metai.“
Janina Sabataitienė
