Gegužės 11-12 dienomis Jurbarką apėmė reiškinys, vadinamas „Vaivorykštės“ teatrų festivaliu. Dūręs pirštu į bet kurį iš margos minios, užplūdusios kultūros centrą ir jo apylinkes, garantuotai būtum pataikęs arba į aktorių, arba į žiūrovą. Na, gal dar į režisierių, nors jų buvo ryški mažuma – pasak „vaivorykštukų“, net „Vaivorykštės“ režisierė Birutė Šneiderienė džiaugėsi, kad gali atsipalaiduoti. Vykstant didžiausiam teatro renginiui?! Taip, nes tai – vaikų ir jaunimo teatrų festivalis, po kurio užkulisius „Žvilgsniui“ pasižvalgyti padėjo Simona Pilipaitytė ir Ignas Kmita.
Festivalį vedė, svečius pasitiko, spektaklius pristatinėjo, pertraukėles tarp spektaklių užiminėjo „Vaivorykštės“ jaunimas.
Simona ir Ignas: Vadovė džiaugėsi, kad gali atsipalaiduoti, nes buvo tikra, kad jos nepavesim. Ir nepavedėm – viskas vyko sklandžiai, net geriau, nei tikėjomės.
„Vaivorykštė“ sugalvojo įdomų festivalio atidarymą ir uždarymą.
Simona ir Ignas: Kažkas iš mūsų davė mintį, vadovė viską sustatė į vietas, gal kokius du kartus parepetavom. O uždarymas buvo visiška improvizacija, bet gerai pavyko. Improvizuoti mums sekasi, turbūt „kalti“ ketveri metai bendro darbo – mes skaitome vieni kitų mintis ir užbaigiame vieni kitų sakinius. Mūsų dabar 17 – esame susigroję, susidainavę ir susivaidinę, labai daug laiko praleidžiame kartu – ne tik teatre, nes esame draugai: gimtadieniai, pasivaikščiojimai, visa kita…
Tai, ką pamato svečiai ir žiūrovai, tėra tik viršūnėlė – festivaliui reikia ilgai ir sunkiai ruoštis.
Simona ir Ignas: Nedirbom ilgai, bet daug ir intensyviai. Labai daug buvo netikėtumų, kuriems nepasiruoši, reikėjo daug ką daryti „ant smūgio“. Pavyzdžiui, į pirmą pertraukėlę, kurią buvom paruošę vaikams, atėjo tik du, ir daugybė jaunimo – turėjom greitai persiorientuoti. Per diskoteką sudegė kolonėlės – pradėjom nervintis, bet radom išeitį. Labai stengėmės, kad viskas vyktų laiku, pagal programą, todėl buvo daug lakstymo.
Kai prisikvieti daug svečių, būna ir daug lakstymo, visiems reikia parodyti dėmesio, gražiai priimti.
Simona ir Ignas: Kolektyvų kvietėme daug, nes turime daug draugų. Kiek čia buvo tų kolektyvų? (Lenkdami pirštus skaičiuoja – 10 ar 15?) Mes irgi pas juos važiuojame – vyksta tokie mainai. Kiekvieną teatrą pasitikom ir išlydėjom, kiekvienas turėjo po du globėjus, visi labai bendravom.
Per dvi dienas rodyta daugybė spektaklių, net neįmanoma visų pamatyti.
Ignas: Smagu, kai tokia įvairovė. Mačiau visus spektaklius. Kuris geriausias – sunku pasakyti, viskas buvo įdomu. Žinoma, mūsų spektaklis yra mūsų (juokiasi). Patiko „Meilė, džiazas ir velnias“. Kas čia jį vaidino?
Simona: Nusivyliau, kad nedaug žiūrovų atėjo į užsieniečių spektaklius. Gal dėl rusų kalbos, jaunimas jos nesupranta. Aš ne visus spektaklius mačiau, nes su Paulium, Arnu ir Mantu vedėm pertraukėles – mankštos, teatriniai apšilimai, dalyvių prisistatymai. Buvo įdomu! Antrą dieną koncertavo Jurbarko jaunimas – mes pasiūlėm, ir visi sutiko, net patys siūlėsi.
Kas turi pradžią, turi ir pabaigą…
Simona ir Ignas: Kai baigėsi, susėdom savo kambarėly – buvo smagu, kad pasibaigė, bet ir labai gaila. Pagyrėm vienas kitą, ir pastabų pasakėm. Pasidžiaugėm, kad visi dirbom. Pati smagiausia dalis, kai mus gyrė vadovė, sakė: jūs – šaunuoliai.
Kambariuką buvom labai sujaukę, turėjom susitvarkyti…
Simona: Smagu buvo!
Ignas: Žiauriai smagu! Labai festivalio laukiau, o kai lauki ir būna smagu – viskas greitai praeina…
Simona ir Ignas: Tai mūsų antras festivalis, bet prieš dvejus metus buvom dar maži, „kleckiai“, nelabai atsimename. O kito festivalio mums gal ir nebebus, nes dauguma mūsų – dvyliktokai, o kai išeina dauguma, išeina visi – tokia teatro tradicija…
