Nė vienas mokinys nepaneigtų, kad vasara bėga per greitai, o kartu tirpsta ir atostogų dienelės, tuoj vėl reikės sėsti į mokyklos suolą. Bet ir atostogaudami juk ne kartą prisimenat mokyklą, ir su draugais apie ją pakalbat? Prie žuvitakio, gražiausioje Viešvilės vietoje, su Gintarė Stanevičiūte irgi kalbėjomės ne tik apie atostogas, bet ir apie mokyklą.
Dėl gražiausios vietos Gintarė nenorėjo sutikti, sakė: Viešvilė graži ir vis gražėja. Čia ypač vasarą atvažiuoja daug turistų iš Vokietijos, nes tai buvęs vokiečių kraštas, užsuka keliaujantieji dviračiais, ir, dar nėra taip buvę, bet jei kas užkalbintų ir paprašytų parodyti Viešvilę, Gintarė tikrai žinotų, ką papasakoti ir ką svečiui parodyti.
Šeštoje klasėje ji lankė kraštotyros ir Viešvilės istorijos pamokas, mokytoja Danutė Daugirtienė jas vedė ne tik mokyklos muziejuje, bet ir vedžiojo mokinius po miestelį. „Datų gal neprisimenu, bet gal ne jos ir svarbiausia“,– sako Gintarė ir vaizdingai pasakoja ne tik miestelio, bet ir savo giminės istoriją – nes ji ją žino, jai tai įdomu.
Atostogų pradžioje Gintarė buvo skautų stovykloje – nuo pradinių klasių ji priklauso skautų organizacijai. „Buvo smagu, tik oras nekoks. Bet nėra blogo oro, tik blogas apsirengimas”, – primena ji visiems žinomą posakį. Bet vieni jį tik žino, o kiti – ir vadovaujasi. Gintarė, panašu, priklauso pastariesiems.
„Paskui orai pasidarė geri – einam su draugėmis maudytis. Čia, į ežerą,– mosteli ji ranka į parke kitapus kelio tyvuliuojantį vandenį,– nors močiutės sesuo yra pasakojusi, kad jos jaunystėje visi maudydavosi tik Nemune. O jeigu lyja – kompiuteris gera išeitis. Dabar jau tokie laikai, kad kompiuteris yra neatskiriama gyvenimo dalis.“
Ir darbelių sodyboje su dideliu kiemu (Gintarė gyvena Ridelkalnyje, kaimelyje prie pat Viešvilės, ir 15-20 minučių kelią į mokyklą visada eina pėsčiomis) visokių esti: pašerti triušius, su sese Austėja grėbti tėčio nupjautą žolę, padėti močiutei auginti gėles ir pabūti su mažuoju broliu Justu. „Jam tik septyni mėnesiai ir jį prižiūri mama, bet kaip smagu su juo pažaisti, juolab kad jis toks linksmas vaikas!“ – džiūgauja Gintarė.
Ar norėtų visada gyventi kaime? „Čia labai rimtas klausimas, – sako, – negali planuoti, nes nežinai, kas bus. Viešvilėje, ypač vasarą, nedaug užsiėmimų vaikams, jaunimui. Dar vakar su drauge kalbėjom, kad kaimas turi minusų, bet turi ir pliusų. Jei esi gamtos draugas, vasarą kaime labai smagu. Įsivaizduoju, kad tiems, kurie gyvena dideliame mieste, dabar labai liūdna. Nenorėčiau gyventi mieste, užmūryta tarp sienų. Geriausia būtų priemiestis, kad galėčiau pavėsyje paskaityti knygą.“
Skaitai knygas? „Taip, visai neseniai perskaičiau knygą, kurią gavau dovanų pernai laimėjusi trečią vietą rajoniniame raiškiojo skaitymo konkurse. Pati ją išsirinkau, nes dovana buvo knygyno čekis“, – pasakoja Gintarė.
Rugsėjį G. Stanevičiūtė bus aštuntokė. Gal jau paskutiniai metai Viešvilės pagrindinėje mokykloje? Gintarė sako mąstanti apie gimnaziją, bet apsispręs tik mokslo metų pabaigoje. „Gal kaimo mokykloje daugiau ploto saviraiškai? Čia daugiau galimybių atsiskleisti“, – svarsto ji.
Mokslas Gintarei sekasi puikiai, jos metiniai įvertinimai – daugiausia dešimtukai, o kad būtų įdomu, ji įsitikinusi, reikia ir paties iniciatyvos: „Be paties iniciatyvos nieko nebus. Net mokslai – jei pats nenorėsi, mokytojai į galvą neįkals. Mokytojai padeda, paskatina. Štai ir aš – į skaitovų konkursą nenorėjau, bet mokytoja Danutė Sabonaitienė nenusileido, ir man pasisekė.“
Popamokinėj veikloj ypač svarbi mokinio iniciatyva. Nuo mažens mėgstanti šokti Gintarė lanko šokių būrelį, vadovaujamą Rasos Augustienės. Dar būdama šeštokė ji per klasės renginį ryžosi atlikti savos kūrybos šokį – ar įvertins, ar išpeiks, svarbu buvo pabandyti. Klasiokai ją pagyrė. Pernai Gintarė jau kur kas drąsiau dalyvavo projekte „Pildyk talentai“, kur irgi atliko savo sukurtą šokį. „Man padėjo vadovė. Iš mūsų mokyklos dalyvavo daug mokinių, bet tik aš patekau į kitą etapą. Ten buvo balsuojama internetu, ir nors į kitą turą nebepatekau, nesigailiu, džiaugiuosi, kad mokykloje buvau įvertinta“, – tvirtina aštuntokė.
Dar Gintarė lanko chorą, kuriam vadovauja Kristina Martinaitytė-Glinskienė, o pernai su draugėmis nutarė įsijungti į organizacijos „Gelbėkit vaikus“ veiklą, kurią mokykloje kuruoja socialinė pedagogė Valda Kravčenkienė. Nesigaili, nes kiekviena veikla duoda ką nors naujo ir įdomaus. Jeigu tik pats to nori.
