Lybiškiuose gyvenanti Vida Švedaitė kaip brangiausią turtą tebesaugo ne tik ašarą spaudžiančius prisiminimus apie senelį knygnešį Juozą Švedą, bet ir 1920 m. jam išduotą lietuvišką pasą.
Ilgai tylėjo
Redakcijai parašė Lybiškių bibliotekininkė Laima Keterienė. „Pas mus yra žmogus, išsaugojęs savo senelio knygnešio pasą, išduotą 1920 m. Gal sudomintų?“ – klausė ji. Žinoma, sudomino. Lietuvai švenčiant 100-metį, vienai po kitos su Trispalvėmis į gatves išeinant Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai tokios istorijos prasmingos. Dar po savaitės – kovo 16-ąją bus minima ir Knygnešio diena.
Krašto istorija besidominti, medžiagą apie kraštiečius renkanti, Lybiškių metraštį rašanti bibliotekininkė iš karto susidomėjo V. Švedaitės pasakojimu apie senelio pasą.
„Niekam anksčiau nesigyriau, kad turiu senelio pasą, nors dirbdama mokykloje daug metų rengdavau Knygnešių dienos paminėjimus“, – tikina knygnešio anūkė. Šeimos relikvija jai tokia brangi, kad ilgai nenorėjo su niekuo ja dalytis.
Pasas
Ta relikvija – paprasta popierinė knygelė, kurios viršelyje – vienintelis užrašas „Pasas“, o galinis puslapis puoštas Gediminaičių stulpais. Pasas Nr. 32803, išduotas 1920 m. balandžio 13 d. Juozui Švedui, kuris gimęs 1863 m. rugsėjo 26 d. Dokumente pažymima, kad paso gavėjas gimė Šakių apskrities Griškabūdžio valsčiuje, Bliuviškių kaime, ten ir gyvena. „Užsiėmimas – Daržininkas, tikyba – R. Katalikas, tautybė – Lietuvys“, – rašoma pase.
Lietuviškas pasas išduotas remiantis „rusų laikų pasportu“, o gavėjas dar apibūdinamas ir taip: „Vedęs. Ūgis: 1 m. 72 cm. Veidas – pailgas. Plaukai – žili. Akys – mėlynos“. Pase įklijuota savininko nuotrauka, o po ja – J. Švedo parašas. Dokumentą savo parašais patvirtina Griškabūdžio valsčiaus viršaitis ir sekretorius.
Pase atspausdintos ir taisyklės, kuriose rašoma, kad „kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą“, jį gali turėti tik vieną, miestuose ir iškeliaujant iš valsčiaus arba miestelio, kuriame asmuo gyvena, reikia visada turėti su savim pasas ir, valdžios atstovams, milicijos pareigas einantiems reikalaujant, jis parodyti“, o paso neturint grasinama skirti 50 auksinų baudą. Sulaikytasis be paso netgi „suimamas ir laikomas namuose suimtiesiems, iki bus išaiškinta, kas jis yra“.
Taisyklės numatė ir 3 auksinų mokestį už paso išdavimą. Pametus pasą pranešti apie tai jį išdavusiai įstaigai reikėjo per 7 dienas ir „įmokėti už skelbimą apie paso pametimą 10 auksinų“.
Senelio pasas – itin brangus ne tik jį saugančiai anūkei. „Tai – muziejinė vertybė. Mes turime ir senesnių, ir vėlesnių dokumentų, tačiau šis pasas turi didelę vertę vien todėl, kad jis yra knygnešio. Mūsų muziejuje su knygnešiais susijusių eksponatų nėra daug, jei gautume tokį pasą, jis iš karto keliautų į ekspoziciją“, – patikino Jurbarko krašto muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė.
V. Švedaitė paso kol kas atiduoti niekam neketina, žada jį palikti giminaičiui, tačiau pažadėjo pagalvoti apie galimybę leisti vertingą dokumentą matyti visiems ir užtikrinti, kad jis bus išsaugotas kitoms kartoms.
Nešė lietuvybę
V. Švedaitė pasidalijo ir senelio istorija. Tai iš dukters, Vidos mamos Janinos lūpų užrašyti prisiminimai apie tėvą, kuris norėjo šviesiau gyventi, kovojo už mūsų šiandieną.
Juozas Švedas gimė valstiečių šeimoje. Tėvams buvo sunku išlaikyti 9 vaikus. Jiems anksti savo rankomis teko pelnytis duoną. Juozo tėvo brolis Adomas Griškabūdyje valdė 3 ha žemės. Kadangi savo šeimos neturėjo, priėmė Juozuką pas save, leido mokytis.
Iki revoliucijos J. Švedas dirbo Griškabūdžio bažnyčios vargonininku. Janina prisiminė istoriją, kad klebonui paliepus per pamaldas choras turėdavo giedoti giesmes apie ponų norą susigrąžinti baudžiavą. Juozas neklausydavo ir giedodavo priešingai.Viskas tęsėsi tol, kol klebonas susigaudė, ką vargonininkas ir choras gieda. Tada įsakė žandarams Juozą suimti. Kai namą apsupo kazokai, slėptis jam teko dūmtraukyje. Neradę Juozo kazokai išvyko. Antrą kartą ieškodami vargonininko kazokai su arkliais įjojo per mišias į bažnyčią. Žandarai sumindė nemažai nekaltų žmonių, bet J. Švedo taip ir nerado, vietoj jo vargonavo brolis Antanas. Klebonas reikalavo parapijiečių neslėpti tokių žmonių.
J. Švedas buvo knygnešys, nešė iš Tilžės spaudą ir maldaknyges, gerai mokėjo lenkų, vokiečių ir rusų kalbas. Juozo parneštą spaudą platino jo brolis Antanas, kuris tuo metu dirbo Griškabūdžio valsčiaus sekretoriumi.
Daug spaudos patekdavo pas Joną Jablonskį, kurį vietiniai vadino Rygiškių Jonu. Pasak V. Švedaitės mamos J. Žukienės, Griškabūdžio miestelyje prie klėties sėdėdavo tėvas su J. Jablonskiu ir kalbėdavo. J. Švedas bendravo ir su Vincu Kudirka, juos siejo muzika. V. Kudirka taip pat prisėsdavo prie klėties, galima buvo išgirsti vyrus ir dainuojant.
„Mama, kodėl tu tylėjai, kad senelis pažinojo tuos vyrus, klausdavau aš mamos. O ji sakydavo, kad senelis draudė apie tai kalbėti ir nenorėjo viešumo“, – pasakoja V. Švedaitė.
Juozas godžiai skaitydavo parsineštą spaudą. Su broliu dažnai dalydavos mintimis: „ Ateis diena, kai nutrūks vargo ir skurdo pančiai. Išaus šviesus rytas. Tik reikia už jį kovoti.“
Už revoliucinę veiklą J. Švedą sugavo, kankino, išvežė į Gardino kalėjimą, vėliau į Smolenską. Sėdėjo tol, kol kalinius išlaisvino revoliucionieriai. Namo grįžo pėsčiomis, nes traukiniai buvo užkimšti pabėgėliais iš Rusijos. 1920 m. gavo pirmą lietuvišką pasą, kurį dukra ir anūkė išsaugojo iki šių dienų.
1921 m. vasario 2 d. J. Švedas nuėjo į savo senąją raštinę, susirado giminių knygą ir įrašė dukters Janinos gimimo metus, sutvarkė dokumentus. Daugiau jis čia nebeateidavo, visam laikui atsisveikino su bažnyčia. Šaltos kalėjimų sienos, grubi prievarta pakirto J. Švedo sveikatą, atgulė ant patalo. Juozą slaugė žmona Ona, artimieji. 1937 m. vasario 14 d. jis mirė, palaidotas Griškabūdžio kapinėse.
„Paprastas kaimo kelias iš gimtosios sodybos. Juo iš gyvenimo išėjo žmogus, kuris mylėjo Tėvynę, tamsią priespaudos naktį nešė savo kraštui laimės aušrą. Jo gyvenimo pavyzdys yra ir bus mano įkvėpimo šaltinis. Knygnešiai savo didele auka išgelbėjo nuo pražūties lietuvišką žodį ir mintį“, – sako knygnešio anūkė.
Nulėmė pasirinkimą
V. Švedaitė 42 metus atidavė pedagoginiam darbui, o dabar mėgaujasi užtarnautu poilsiu Lybiškiuose. Čia iš Vilkaviškio rajono parsivežė ir slaugė mamą Janiną, kuri anapilin iškeliavo prieš keletą metų sulaukusi gražaus amžiaus – 93-ejų.
Visas istorijas ir prisiminimus Vida ir išgirdo iš mamos. „Kol buvau jauna, ji man nieko nepasakojo. Pradėjo kalbėti vėliau. Jai tėvo darbai ir gyvenimas buvo labai svarbūs. Didžiavosi juo“, – sako V. Švedaitė.
V. Švedaitė prisimena, kad lietuvybė jų namuose buvo labai gerbiama. Net giliu sovietmečiu mama ir patėvis Adomas Žukas kalbėdavo apie knygnešį Juozą Švedą, laisvą Lietuvą. J. Žukienė dukrai pasakojo, kad namuose buvo paslėpta ir trispalvė, tačiau ji su daugeliu kitų senelį menančių dokumentų ir daiktų dingo po šeimos namo Keturkaimyje apiplėšimo, išdraskymo. J. ir A. Žukai vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. tapo Lietuvos Sąjūdžio dalyviais. Tą liudija V. Švedaitės saugomi tėvų Sąjūdžio dalyvių pažymėjimai.
Vida iš karto po vidurinės mokyklos pradėjo dirbti mokytoja. Pradinukus mokė Adakavo aštuonmetėje mokykloje, vėliau biologijos ir chemijos – Slavikuose, Bartninkuose. „Bartninkai – visai šalia J. Basanavičiaus gimtinės Ožkabalių. Pažinojau ten gyvenusią jo giminaitę, su vaikais tiesiai pro kapines ir traukdavom į jo sodybą paklausyti apie jį istorijų. Tik vaikams liepdavau kaklaraiščius nusirišti, nes tai nepatiko J. Basanavičiaus giminaitei“, – juokiasi Vida. Dabar prisiminus – juokinga, o sovietmečiu toks elgesys galėjo baigtis labai blogai.
V. Švedaitė Vilniaus pedagoginiame institute neakivaizdžiai baigė lituanistiką. Paskyrimą jauna specialistė gavo į Jurbarko rajoną. Galėjo rinktis Volungiškę arba Varlaukį. Pasirinko pastarąjį, ir mokykloje praleido visus gražiausius savo metus.
Palikimo nesaugome
Pasakojant apie senelį Vidos veidu rieda ašaros – iš pasididžiavimo juo, nešusiu lietuvybę ir meilę Tėvynei per laiką ir pavojus.
Ašarotos ir Lybiškių bibliotekininkės L. Keterienės akys. Tačiau dėl kitų priežasčių. Beveik 25 metus kaimo kultūrai atidavusi moteris mano, kad Lietuva, už kurią tiek kovota, eina neteisingu keliu.
Kadaise kaime buvo kultūros namai, mokykla, bibliotekos buvo ir Lybiškiuose, ir Varlaukio mokykloje. Dabar gi beliko vienintelė Lybiškių biblioteka, joje žiemą šalta, tenka sėdėti su paltu.
Vaikų kaime liko mažai, jaunimo – visai nėra, todėl ir skaitytojų bibliotekoje mažėja. Pernai knygas skaitė 128 gyventojai.
Knygų biblioteka gauna, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Gerai, kad žmonės dovanoja. Nors ir mąžta entuziazmas dirbti, L. Keterienė nepasiduoda – renka medžiagą apie kraštiečius, rengia parodėles. „Darau, kiek galiu. Bet ką daryti, kad žmonėms knygų nebereikia? Neraštingi dabar jie“, – liūdi L. Keterienė.
Tarp šaltų bibliotekos sienų susitikus brangiems prisiminimams apie žmogų, mirtino pavojaus apsuptyje nešusį lietuvišką raštą žmonėms, ir realybei, kurioje to lietuviško žodžio mažai kam bereikia, kas nusvers svarstykles į savo pusę? Ar taps vėl svarbu ir praminga tai, kas atnešta per laiką ir istoriją, kraują ir trėmimus?
Jūratė Stanaitienė
