Po bene pusmetį trukusių svarstymų ir derybų Jurbarko rajono savivaldybės taryba pagaliau nusprendė pirkti antikvaro Gerardo Skrickio surinktą kolekciją Jurbarko tematika. Krašto muziejus pirmą kartą nuo įsikūrimo praturės daugybe naujų vertingų eksponatų.
Už 19–20 a. buities reikmenų, baldų, indų, atvirukų, fotoatvirukų, pašto istorijos, knygų, periodikos ir dokumentų kolekciją G. Skrickis iš pradžių prašė 100 tūkst. Lt. Kol savivaldybėje pasiūlymas vaikščiojo iš vieno kabineto į kitą, dalį kolekcijos, atspindinčios Viešvilės ir Smalininkų krašto gyvenimą, antikvaras pardavė, o likusių eksponatų kainą sumažino iki 75 tūkst. Lt.
Prieš keletą mėnesių atvykęs į savivaldybės tarybos posėdį, G. Skrickis sakė, kad jam labai svarbu, kad visą gyvenimą rinkti daiktai, kurių nemažai yra susiję su Jurbarke gyvenusiais jo giminaičiais, nebūtų išvežti į užsienį. Jei kolekciją nuspręstų įsigyti savivaldybė ir ji būtų eksponuojama Jurbarko krašto muziejuje, antikvaras žadėjo Jurbarkui padovanoti 17 a. Vokietijoje išleistas 15 a. vokiečių kronikas, 17–19 a. žemėlapių kopijas, ir originalų Vokietijoje išleistą 1862 m. Jurbarko krašto žemėlapį. Patvirtindamas savo pažadą G. Skrickis netrukus atvežė žemėlapius į Krašto muziejų – jau visas mėnuo juos gali apžiūrėti lankytojai.
Savivaldybės politikams suabejojus, ar kolekcijos vertė tikrai tokia didelė, Jurbarko krašto muziejaus administracija kreipėsi į Lietuvos kultūros ministeriją ir Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų. Pastarajame dirbantys ekspertai, apžiūrėję ir įvertinę kiekvieną G. Skrickio kolekcijos eksponatą nustatė, kad bendra jų vertė – daugiau nei 80 tūkst. Lt. Tarybai teliko apsispręsti, ar istorinę vertę turinti kolekcija Jurbarkui reikalinga, ir pasinaudojus antikvaro noru palikti kolekciją Jurbarkui, nupirkti ją už 75 tūkst. Lt.
Praėjusią savaitę komitetams pradėjus svarstyti šį klausimą Jurbarko krašto muziejaus darbuotoja Aida Drejerienė apgailestavo, kad per du dešimtmečius muziejus tegalėjo įsigyti vienintelį eksponatą – servizą iš kunigaikščio I. Vasilčikovo rūmų. Visi kiti eksponatai, pasak muziejininkės, surinkti iš palėpių arba padovanoti, todėl nekeista, kad po renovacijos atnaujinto muziejaus salės apytuštės. A. Drejerienė tiesiai šviesiai sakė politikams, kad G. Skrickio kolekcija muziejui labai reikalinga, tačiau kai kurie tarybos nariai specialistės tvirtinimo nenorėjo girdėti. Buvo manančių, kad didelę kolekcijos dalį sudarantys atvirukai ir nuotraukos nevertingos, kai kurios – nesusijusios su Jurbarku, o iš G. Skrickio reikėtų pirkti tik tuos daiktus, kurių istorine verte neabejojama.
Būtent dėl to Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė į savivaldybės tarybos posėdį pakvietė atvykti ekspertus – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo vadovę Vaidą Sirvydaitę-Rakutienę bei Numizmatikos skyriaus muziejininką prof. Stanislovą Sajauską. Abu jie dalyvavo vertinant G. Skrickio surinktus daiktus ir leidinius. Ypač brangiai įvertinti baldai. Nacionalinio dailės muziejaus darbuotojų nuomone, didelis valgomojo stalas, 19 a. naudotas Jurbarke, dabar kainuoja ne mažiau kaip 5 tūkst. Lt. Keturios didelės oficinos kėdės, kaip spėjama, iš tų pačių I. Vasilčikovo dvaro rūmų, dabar kainuoja 3500 Lt, 19 a. Jurbarke naudota vardinė kėdė su monograma – 1500 Lt. Bene brangiausiai – 12 tūkst. Lt įvertintas veidrodis su spintele – triumo, naudotas 19 a. Jurbarke. Vienintelis, kaip teigiama, išlikęs Jurbarko alaus bravoro statinės dangtis ekspertų įvertintas 900 Lt, o dvi 19 a. pagamintos vyno taurės – 2300 Lt. Brangi ir 1895 m. išleista knyga su Jurbarko žydų progimnazijos antspaudu – ją ekspertai įvertino 500 Lt. Kiekvienas iš 17 vokų su 19–20 a. Jurbarko pašto antspaudais ekspertų įvertinti po 200 Lt.
Kitaip nei politikai, menotyrininkai brangiai įvertino atvirukų ir fotografijų kolekcijas – ypač tuos, kurie atspindi 20 a. pradžios Jurbarko miesto gyvenimą.
Prof. S. Sajauskas užtikrino Jurbarko politikus, kad pastaruoju metu visoje Lietuvoje jaučiamas ypatingas susidomėjimas tuo, ko netekome per visas okupacijas. „Šiuo požiūriu vertingiausia yra ikonografinė medžiaga – fotografijos, atspindinčios 19 a. pabaigos ir 20 a. pirmosios pusės, tai yra tarpukario Lietuvos, gyvenimą. Atvirukai ir fotografijos, iš kurių istorikai sprendžia, kaip regionas vystėsi, kokie įvykiai čia vyko, kokie pastatai buvo statomi, kaip gyveno, kuo rengėsi, kaip šventė žmonės, yra neįkainojamas kultūrinis turtas”, – tvirtino profesorius.
S. Sajauskas sakė pavydintis Jurbarkui neįkainojamos fotografijos, kurioje su Vytauto Didžiojo komitetu nufotografuotas pats skulptorius Vincas Grybas. „Turėtumėte suprasti, kad atvirukų kolekcija viena tema yra kur kas vertingesnė, nei kiekvienas atvirukas atskirai. Tai yra vientisas kultūros objektas. Rengiant nuolatines ir progines parodas, leidžiant leidinius, analizuojant šio krašto istoriją, tokia kolekcija bus didelė paspirtis muziejininkams”, – įtikinėjo prof. S. Sajauskas ir priminė politikams, kad pinigai nėra turtas. Juos galima uždirbti, o atsisakius pirkti kolekciją, jos galima netekti visam laikui – šio krašto istorija ypač domisi vokiečiai, todėl kolekcija gali būti išpirkta dalimis ir išvežta į užsienį.
Profesoriui užtikrinus, kad Jurbarkui tokią kolekciją pirkti tikrai prasminga, politikai nebesipriešino, tačiau pasinaudojo proga sumažinti G. Skrickiui pirmąjį įnašą. Sutarta, kad kol kas antikvarui už kolekciją bus sumokėta tik 25 tūkst. Lt, o likusius pinigus jis atgaus per ketverius metus.
Daiva BARTKIENĖ
