Socialinei padėčiai prastėjant kiekviename rajone labai svarbu turėti namus, kuriuose galėtų laikinai prisiglausti krizę patyrusios šeimos. Jurbarko socialinių paslaugų centro Eržvilko socialinės globos filiale nuo pat įsikūrimo veikia Moterų krizių centras, tačiau tik pernai, baigus įgyvendinti Europos Sąjungos 2007–2013 metų Struktūrinių fondų Sanglaudos veiksmų programos finansuojamą projektą, atsirado namai, kuriuose moterys ir jų vaikai iš tiesų gali atsikvėpti nuo gyvenimo negandų.
Kartų namai nepasiteisino
Antradienio vakarą į Eržvilko socialinės globos filialą socialiniai darbuotojai atvežė laikinai pagyventi penkiolikmetę, savo namuose neturinčią ramybės per nuolat neblaivius tėvus.
Šiuo metu tai vienintelė erdvių namų, vadinamų Moterų krizių centru, viešnia, tačiau dažniausiai visi šeši kambariai būna užimti, o iš Dienos užimtumo centro sklinda nepertraukiamas vaikų klegesys. Kone visos laikinai Eržvilko socialinės globos filiale įkurdinamos šeimos būna gausios – augina po tris, keturis ar net šešis vaikus.
Iki praėjusios vasaros socialiniai darbuotojai kiekvieną šių namų svečią sutikdavo su didžiuliu nerimu – Moterų krizių centro gyventojams tebuvo du maži kambarėliai, todėl darbuotojai gausioms šeimoms užleisdavo ugdymo kambarį, sudedamas loveles statydavo pagalbinėse patalpose.
Socialinės globos įstaigai kuriantis buvusios Eržvilko palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės patalpose Socialinės apsaugos ministerija skatino kartų namų viziją. Pasak Jurbarko socialinių paslaugų centro direktorės Genės Gudaitienės, prieš dešimt metų visiems atrodė, kad labai gražu ir prasminga po vienu stogu įkurdinti ir gyvenimo išminties kupinus senjorus, ir mamas su mažais vaikais, nes jų bendravimas visiems duotų didelės naudos.
„Tačiau pradėjus dirbti labai greitai pastebėjome, kad seni, ligoti žmonės labai greitai pavargsta nuo vaikų keliamo triukšmo, reikalauja ramybės ir poilsio. Per keletą metų pasikeitė ir ministerijos pozicija, todėl norėdami gauti licenciją socialinėms paslaugoms teikti, turėjome rasti išeitį, kaip suderinti senjorų ir krizę patiriančių šeimų interesus“, – sakė G. Gudaitienė.
Problemą padėjo išspręsti 2013 metais Jurbarko socialinių paslaugų centro kartu su Jurbarko rajono savivaldybe įgyvendintas projektas „Viešosios įstaigos Jurbarko socialinių paslaugų centro Eržvilko socialinės globos filialo išplėtimas“.
Rekonstravo du pastatus
Iš Europos Sąjungos 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 2 prioriteto „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“ priemonės „Nestacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“ projektui „Viešosios įstaigos Jurbarko socialinių paslaugų centro Eržvilko socialinės globos filialo išplėtimas“ įgyvendinti skirta 1 132 492,07 Lt parama, Jurbarko rajono savivaldybė iš biudžeto skyrė 199 851,55 Lt, o Jurbarko socialinių paslaugų centras – 34 915,29 Lt.
Įgyvendinant projektą rekonstruoti du nenaudojami Eržvilko socialinės globos filialo pastatai, įrengtas šešiolikos vietų šiuolaikiškas laikino apgyvendinimo padalinys krizę patyrusioms moterims ir vaikams. Iškėlus krizių padalinį į rekonstruotą pastatą, filialas įkūrė papildomas septynias globos vietas seniems žmonėms, pagerėjo paslaugų kokybė ir darbuotojų darbo sąlygos. Pertvarkius šilumos mazgą ir įrengus granulėmis kūrenamą katilinę Eržvilko socialinės globos filialui nebereikia pirkti šilumos iš greta esančio Eržvilko pirminės sveikatos priežiūros centro. Ir nors šildomas plotas padidėjo dvigubai, jau pirmoji žiema parodė, kad patalpų šildymas smarkiai atpigo.
Jaukūs, tvarkingi, naujais baldais apstatyti kambariai, dušai su tualetais, savitarnos skalbykla ir net virtuvėlė su šiuolaikiška buitine technika į Moterų krizių centrą patekusioms šeimoms turi pažadinti norą gyventi kitaip.
Vieši ne iš gero gyvenimo
Eržvilko socialinės globos filialo laikinoji vadovė Asta Šimkienė pripažįsta, kad dirbančioms ir savo gyvenimą sugebančioms tvarkyti moterims Krizių centras paslaugų nesuteikė dar nė karto. Dažniausios viešnios – nuopuolį patyrusios, gyvenimo duobės dugne atsidūrusios moterys, todėl joms ir jų vaikams socialiniai darbuotojai turi suteikti kitokio gyvenimo viltį ir parodyti, kuriuo keliu į šį tikslą eiti.
Kaip pavyzdį kiekvienai atvykusiajai socialiniai darbuotojai pasakoja apie moterį su trim vaikais, Eržvilke ne tik pakeitusią savo išvaizdą, bet ir atsisakiusią senojo gyvenimo būdo. Sutapo, kad jai gyvenant Eržvilko moterų krizių centre, mirė tėvas, o senelio netektis smarkiai paveikė paauglį sūnų – vaikas netikėtai greitai subrendo. „Labai džiaugiamės, kad moteris įgavo noro gyventi – jau kuris laikas negeria ir jai puikiai sekasi tvarkytis“, – sakė A. Šimkienė.
Pasak laikinosios Eržvilko socialinės globos filialo vadovės, čia apsigyvenusioms moterims į naudą išeina ne tik aplinkos pakeitimas, bet ir galimybė pagalvoti, ką jos nori keisti savo gyvenime. „Mes joms siūlome rinktis ir paaiškiname, koks bus rezultatas, jei savo gyvenime nieko nekeis“, – tikino A. Šimkienė.
Moterų krizių centre apgyvendintos šeimos nare tampa socialinė darbuotoja Dalė Eidokaitienė. Ji pastebėjo, kad visos į Moterų krizių centrą atvykusios mamos būna nusiminusios, o jų vaikai – išsigandę.
„Ne iš gero gyvenimo tos šeimos pas mus papuola. Beveik visoms labiausiai trūksta atsakomybės, todėl jos turi didelių problemų – sprendžiame jas migracijos tarnyboje, savivaldybės įstaigose, pas antstolius, kalbamės su advokatais, kartu vykstame į darbo biržą. Nors į Krizių centrą vyrų nepriimame, jie patys prisistato ieškoti ir lankyti šeimų, todėl padedame ir vyrams – jei neišspręstume jų problemų, jos vėl užgultų žmonas ir vaikus“, – sakė socialinė darbuotoja.
Labai dažnai pripažįstantiems, kad norėtų gyventi blaiviai, vyrams ir moterims tenka ryžtis ilgalaikei antialkoholinei terapijai. Už brangiai kainuojančią injekciją jie turi sumokėti patys.
Pernai Moterų krizių centre buvo apgyvendinti 37 žmonės – devynios mamos ir 28 vaikai. Vieni apsistojo vos porai dienų, kiti – net keturiems mėnesiams. Iki trijų parų Moterų krizių centre galima apsistoti ir be savivaldybės administracijos komisijos sprendimo. Pernai šia paslauga pasinaudojo viena šeima ir policijos pareigūnų atvežtas paauglys. Jau kitą dieną iš namų pabėgęs vaikas sėkmingai buvo sutaikytas su tėvu ir šypsodamasis išvažiavo namo.
Tačiau tokios išimtys – retos. Dažniausiai Moterų krizių centre mamos su vaikais apsigyvena dėl namuose patiriamo smurto ir nesibaigiančių išgertuvių.
Brangios gyvenimo pamokos
Socialinė darbuotoja D. Eidokaitienė tvirtina, kad tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog atvykusios moterys nori gyventi Krizių centre. „Šios šeimos pripratusios prie neįpareigojančio gyvenimo būdo, todėl ir vaikų nekontroliuoja – nei ką jie veikia, nei kur būna. O pas mus yra griežta tvarka, matome kiekvieną ir mamų, ir jų vaikų žingsnį, kartu su moksleiviais sėdame ruošti namų darbų, nuolat raginame mamas bendrauti su vaikais. Prie laisvės pripratusioms moterims nepatinka mūsų įstaigoje nustatyta tvarka“, – pripažįsta D. Eidokaitienė.
Socialinė darbuotoja tvirtina, kad viešnias reikia mokyti ne tik kepti blynus, virti sriubą, skalbti ir lyginti. Keista, bet auginančios dukras moterys nemoka supinti mergaitėms kasų, nežino, kaip įsiūti sagą, niekada nėra mezgusios net kojinių. Pirmą mėnesį maitinimas skiriamas ne tik vaikams, net ir kartu gyvenančioms jų mamoms, tačiau jos turi pačios sau ruošti maistą. Šiek tiek produktų iš „Maisto banko“ joms duoda socialiniai darbuotojai, tačiau dalį tenka pirktis pačioms.
„Vienų į parduotuvę neišleidžiame – einame kartu, prieš tai sudariusios pirkinių planą. Pastebėjome, kad atvykusios jos visos turi pinigų, bet netrukus jie kažkur dingsta. Šias moteris pirmiausia reikia mokyti planuoti šeimos biudžetą, nes jos perka bet ką, negalvodamos nei kiek, nei ko iš tiesų reikia“, – sakė socialinės darbuotoja D. Eidokaitienė.
Nors visos iš Eržvilko socialinės globos filialo išvykstančios šeimos tvirtina, kad dabar jau tikrai mokės gyventi kaip visi žmonės, deja, kai kurios neilgai trukus grįžta atgal. Šį pavasarį su šešiais vaikais atvykusi mama netrukus iš Moterų krizių centro išvyko viena: tris jos vaikus išsivežė gyventi tėvas, o mažiausieji atsidūrė globos įstaigoje.
„Tai buvo pati liūdniausia diena: visos verkėme kartu su mama. Atidžiai stebime jos gyvenimą, džiaugiamės, kad pradėjo dirbti, kad nori susigrąžinti mažuosius. Gal šis skaudus smūgis jai taps postūmiu gyventi kitaip“, – sakė D. Eidokaitienė.
Eržvilko socialinės globos filialo laikinoji vadovė A. Šimkienė tikina, kad visuomenei šios gyvenimo pamokos kainuoja labai brangiai. Pernai Moterų krizių centre vieno žmogaus išlaikymas per mėnesį kainavo 1377 Lt, o savivaldybė už kiekvieną turėjo sumokėti kone po 780 Lt. Dėl to visuomenė į tokių įstaigų veiklą žiūri priešiškai.
Tačiau moterys, kurioms reikia pagalbos, pasak socialinių darbuotojų, irgi yra mūsų visuomenės dalis. Socialinės rizikos šeimose augantys vaikai nekalti, kad jų gimdytojai nemoka kitaip gyventi. Gelbėdami tėvus, gelbėjame ir jų vaikus – nuo smurto, skurdo, nevilties ir valdiškų globos namų.
Daiva BARTKIENĖ
