Jei reikėtų įvardyti aplink save kitus telkiantį, idėjomis spinduliuojantį žmogų, būtų galima drąsiai tarti Simonos Kulikauskaitės vardą. Simona – jurbarkietė, nedideliam mieste atrandanti daug galimybių, o svarbiausia, kad svajonių – didelių ar mažų, siekia ne viena, bet tiesdama bendrystės tiltus kitiems.
Nusprendusi likti gimtinėje
Simona – jurbarkietė. Pasirinkusi Smalininkų technologijų ir verslo mokyklą, dabar studijuoja Kauno kolegijoje socialinį darbą. O pernai rudenį ėmėsi darbo Jurbarko atvirame jaunimo centre. „Neplanavau dirbti, nes mokausi Kauno kolegijoje, bet kai gavau pasiūlymą, nusprendžiau nueiti į pokalbį. Iš pradžių nerimavau, ar pavyks suderinti mokslus ir darbą, bet nusprendžiau pabandyti“, – pasakoja ji.
Stiprus savanorystės „užkratas“
Simona seniai apsisprendė – jos darbas bus susijęs su pagalba kitiems. Mergina buvo „Jurbarkas gyvas“ savanore, organizavo stovyklas, renginius, prisidėjo prie festivalio Karklėje, netgi koordinavo kitų savanorių darbą. Tačiau labiausiai emociškai įstrigo savanorystė Eržvilko senelių globos namuose.
„Buvo etapas, kai savanoriavau kiekvienoje įmanomoje veikloje, kiekvienoje stovykloje. Man labai patiko, kad galiu padėti. Savanorystė labai daug ko išmokė. Dabar tiek daug laiko savanorystei skirti negaliu, nes mokausi, bet stengiuosi bent savo idėjomis prisidėti“, – sako Simona.
Išbandymas – Atviras jaunimo centras
Atvirame jaunimo centre Simona kasdien susiduria su įvairiais jaunuoliais – vienodo standarto nėra: vieniems gerai sekasi mokslai ir motyvacijos netrūksta, kiti – patiria sunkumų. „Vienas vaikinas buvo išmestas iš visų mokyklų. Iš pradžių buvo labai užsidaręs, bet po truputį pradėjo atsiverti, pats pasiūlė savo pagalbą. Visada bendrauju su jais kaip lygus su lygiu, nes tik taip gali įgyti pasitikėjimą. Jau ne iš vieno girdėjau, kad jiems čia ramu, saugi erdvė. Jaunimas ateina iš visokios aplinkos, kartais tikrai namuose patiria ne pačių maloniausių dalykų“, – pasakoja Simona ir džiaugiasi, kad Atviras jaunimo centras atgyja, tampa ta vieta, į kurią norisi ateiti.
Įvairios veiklos, sudominę užsiėmimai vienija, vieni kitus geriau pažįsta ir randa bendrą kalbą. Yra biliardo stalas, piešimo siena, galimybė mokytis grafičių meno.
„Stengiuosi pasiūlyti naujų veiklų. Domiuosi grafite menu, kartais paprašo pamokyti piešti 3D. Dalinuosi tuo, ką pati atrandu, išmokstu. Žinoma, kartais būna užgesimo momentų, kai įkvėpimo tarsi pritrūksta. Tada tiesiog sukrentam ant sėdmaišių, klausomės muzikos ar geriam arbatą“, – šypsosi Simona.
„Man labai svarbu, kad jaunimas turėtų vietą, kur gali susiburti Jurbarke, nesvarbu kokie jų interesai – muzika, dailė, šokiai ar sportas. Čia jie turi jaustis laukiami ir saugūs. Yra numatyta atnaujinti jaunimo centro patalpas, manau, ir visi mielai prisidėtų“, – pasakoja Simona.
Apie savo darbą ji kalba su užsidegimu. Buvo, kas atkalbinėjo nuo darbo centre, esą tai labai sudėtinga darbo vieta, renkasi vos ne kriminalinio pasaulio atstovai. Tačiau Simona sako nieko panašaus nepatyrusi. „Bendrauju nuoširdžiai, tad ir man atsako tuo pačiu. Kiekviena mūsų diena skirtinga. Organizavome Helovyno vakarėlį, susitikimą su bardu Rolandu Kulikausku, turiu daug planų. Džiaugiuosi, kad jaučiu didelį Jurbarko švietimo centro, buvusios savo mokyklos Smalininkų TVM palaikymą“, – jau spėta įgyti patirtimi dalijosi mergina.
Simona ne tik dirba Atvirame jaunimo centre. Ji turi ir daugiau gan svarbių pareigų – yra Jurbarko-Krailsheimo miestų partnerystės jaunimo komiteto pirmininkė. „Prieš pusę metų į Jurbarką buvo atvykęs jaunimas iš Krailsheimo. Prieš tai mes pas juos svečiavomės. Organizavome mokymus, ekskursijas. Turime planų bendriems projektams. Jurbarkas ir Karshaimas yra miestai partneriai, bet norisi, kad šioje veikloje dalyvautų ir jaunimas. Mes palaikom ryšius, rašom vieni kitiems, tikimės susitikti“, – sako Simona.
Jauniausia „Lions“ klube
S. Kulikauskaitė yra ir Jurbarko „Lions“ klubo narė. „Jurbarko skyriuje esu pati jauniausia, esu išrinkta sekretore. Šioje veikloje dalyvaujame abi su mama. Ji buvo viena pirmųjų šio klubo narių Jurbarke. Nuo pat vaikystės mačiau to klubo veiklą, dar būdama maža važiuodavau į kalėdinius karavanus, norėdavau apsirengti nykštuku ir dovanoti vaikams dovanas. Matyt, tada ir prasidėjo savanorystė“, – kalba Simona.
Smagi „nykštuko“ patirtis augo kartu su Simona. Mergina suprato, kad kažkada vaiko akimis į žaidimą panaši „Lions“ klubo misija iš tiesų yra labai svarbi daugeliui šeimų, kad kalėdinis karavanas važiuoja ten, kur reikalinga pagalba ir atjauta. Eiti „Lions“ tarnystės keliu visų pirma reiškia stengtis padėti kitam, skirti savo laiką. Tiesa, dovanų būdamas „Lions“ nariu taip pat gauni – tai bendrystės džiaugsmas, supratimas, kad laiku atsiradai ten, kur tavęs laukė.
Mergina įsitikinusi, kad norėdamas įkvėpti kitus, turi pats degti idėja, nes viskas priklauso nuo žmogaus – gali būti plynas laukas, bet jei turi idėjų ir noro, visada rasi, ką veikti.
Simona sako, kad net turint labai didelių ateities planų, svarbu ne tik apie tai galvoti, bet mažais žingsniais judėti pirmyn. „Po truputį mažais žingsniukais judu į priekį. Man visada pirmiausia yra mano artimieji, šeima, paskui – studijos, darbas. Manau, kad dabar, studijuodama, aš kuriu savo ateitį, nes kiek išmoksiu, tiek turėsiu“, – mano ji.
Į didmiesčius nesidairo
Simona nesvajoja apie didmiesčius. „Jurbarke viskas lengvai pasiekiama, žmonės artimesni ir nuoširdesni. Esu ne didmiesčio žmogus. Ten per daug laiko sugaištama kamščiuose, parduotuvėje. Bet kartais net ir nuo Jurbarko pavargstu, todėl išvykstu į Kidulius pailsėti, pažvejoti. Mėgstu gamtą, važinėti dviračiu, lankau karate treniruotes. Į varžybas nevažiuoju, bet sportas man padeda atsipalaiduoti ir pasikrauti energijos“, – pasakoja ji.
Simona pastebi, kad Jurbarkas tikrai gali pasiūlyti veiklos tiems, kurie to ieško. „Kas nori grįžti į Jurbarką, tikrai ras veiklos. Ir tai priklauso tik nuo paties žmogaus. Manau, kad Jurbarkas tikrai turi ką pasiūlyti. Jeigu norėsi, tikrai rasi ir darbo vietą, arba pats ją įsikursi, atsiras žmonės, kurie padės tai padaryti. Pačiam reikia ugnelės ir tiesiog drįsti, bandyti“, – motyvuoja ji.
Nors gyvenimas gali nuvesti visur, Simona tiki, kad liks mažame miestelyje. „Myliu Jurbarką, užaugau prie Nemuno“, – sako mergina ir daro tai, kuo tiki pati ir kuo gali sudominti kitus. „Bandyti, daryti, kurti reikia, nes stovintis vanduo genda“, – šypsosi ji.
Ligita Gražulevičienė
