Šią vasarą medikų bendruomenė sveikino savo kolegę Stanislavą Juknelienę su gražiu profesiniu jubiliejumi – odontologe ji dirba jau 50 metų, keturios dešimtys prabėgo Jurbarke. Tačiau gydytoja nejaučia metų naštos, nes laiko skubėjimą stabdo mėgiamas darbas ir gyvenimo kelyje sutikti geri žmonės.
„Laikas bėgo – prabėgo, net netikiu, kad jau tiek daug. Neprailgo!“- stebisi ir džiaugiasi profesinės veiklos penkiasdešimtmetį paminėjusi gydytoja.
Laimingas žmogus, kuriam neprailgsta kasdienybė, kurioje didžiausią laiko riekę suvalgo darbas. Laimingas, nes dirba tai, be ko savo kasdienybės ir neįsivaizduoja.
Odontologei S. Juknelienei – būtent taip. „Nemanau, kad galėčiau dirbti ką kita – esu plepi, bendraujanti, be žmonių negalėčiau“, – sako ji.
Nelengvas tai darbas – žmonės visada ateina su skausmu. Malšinti skausmą – dieviška dovana, tą dovaną gydytoja gavo ir jau pusę šimtmečio dalija ją savo pacientams.
„Jaunystėje, kai rinkausi, jau žinojau tą darbą. Gyvenau pas tetą, ten kambarį nuomojosi gydytoja ir aš norėjau būti kaip ji, – sako S. Juknelienė. – Atranka Medicinos institute tuomet buvo labai didelė, tik 25 priėmė. Labai seniai tai buvo – prieš 55 metus.“
Buvo ir seniai, ir toli. Stanislava – žemaitė nuo Skuodo, ūkininkų dukra. Bet tėveliai – Ona ir Justinas Barkai buvo ištremti. „Gal, kad švariau gyveno, – svarsto Stanislava. – Mano tėtis, kaimo vaikas, tarnaudamas kariuomenėje užsitarnavo puskarininkio vardą – tik prie jo kapo duobės tą sužinojau. Jis visą gyvenimą buvo šviesus, tvarkingas, doras ir sąžiningas.“
Stanislavą, tremtinių vaiką, užaugino teta Salantų miestelyje. Bet apie skauduliu pažymėtą savo vaikystę gydytoja pasakoti nelinkusi. „Neįdomu tai žmonėms“, – sako ji, ir, ko gero, yra teisi – žmonėms įdomūs savi gyvenimai, o svetimuosiuose – tik intrigos.
Bet ir su tuo odontologė nenori sutikti. Ji sako: „Įdomus yra gyvenimas, žmonės – pakantūs, kantrūs. Gyvenime sutikau labai daug gerų žmonių, visi man buvo geri, bet labiausiai – vaikai, su jais geriausiai randu bendrą kalbą. Nors ir gydytojas visiems geras nebūsi.“
Gydytojos praktiką prieš 50 metų S. Juknelienė pradėjo Raseinių rajone, Nemakščiuose, po to – devyneri metai Šimkaičiuose, paskui – Jurbarkas, kur 30 metų buvo skyriaus vedėja, o pieš 20 metų Sveikatos apsaugos ministerija jai suteikė aukščiausios kategorijos odontologo vardą.
„Raseiniuose buvau dantistė, Šimkaičiuose visi vadino daktarike, nes ir gydžiau ne tik dantis, juk kaime gydytojų nebuvo, Jurbarke visiems esu Juknelienė“, – sako odontologė. Bet ne vardai ir pavadinimai yra esmė – daugybė pokyčių įvyko ir vyksta ir medicinoje, ir gyvenime.
„Labai įdomus mano kartos gyvenimas – nuo žibalinės lempos iki naujausių technologijų. Šimkaičiuose radau koja minamą bormašinę, o dabar dirbame su turbininėmis dantų gręžimo mašinomis. Visoje medicinoje, kartu ir odontologijoje, daug pažangos, o žmonių dantys kaip gedo, taip genda. Dantys yra socialinis rodiklis – vieni jais labai rūpinasi, į burną sudeda tūkstančius, kiti – visai nesirūpina ir to negalima pateisinti krize. Poliklinikose dantų gydymas nemokamas, tik už brangesnes plombavimo medžiagas reikia užmokėti. Vaikams viskas nemokama, o kai kurių vaikų dantys labai apleisti“, – sako odontologė S. Juknelienė.
Keičiasi ir žmonės, bet gydytoja teigia, kad ji per savo darbo metus sutiko tik gerus kolegas ir vadovus. „Sutikau daug gerų ir išmintingų žmonių. Teko dirbti su daug vyriausiųjų gydytojų – visi geri, iš visų gavau daug gyvenimiškos patirties. O tiek šiltų žodžių, kiek pasakė mane sveikindama vyriausioji gydytoja Remigija Mencienė, niekada nebuvau gavusi“, – pasakoja S. Juknelienė.
Su malonumu gydytoja prisimena darbo metus Šimkaičių ambulatorijoje: „Be mūsų, mažos įstaigos, saviveiklininkų neapsieidavo nė vienas renginys Šimkaičiuose, net į Jurbarką su koncertais važiuodavom. Tada buvo labai iškilmingai švenčiamos medikų dienos – smagu buvo, pasiilgdavom vieni kitų.“
Nors dabar, pasak gydytojos, mažiau ir švenčių, ir bendravimo, o daugiau konkurencijos, nors poliklinikos odontologų kolektyvas sumažėjęs, vis tiek jis labai gražus – jaunimas gerbia vyresniuosius ir vertina labiau patyrusių kolegų patirtį.
Juknelių namuose – irgi bendros šnekos, nes visi šeimoje medikai. Paskui vyrą Zigmą, kuris dirbo rentgenologu, Stanislava atvažiavo į Jurbarką. „Didelių žemiškų turtų nekrauname, bet džiaugiamės darbščiais ir gabiais vaikais“, – sako Stanislava. Sūnūs pasekė tėvų pėdomis, pasirinko mediciną: Kęstutis – neurologas, dirba Alytuje, Dainius – gydytojas terapeutas ir Bostono universiteto profesorius. Marčios – irgi medikės. Trys anūkai – vyriausiasis universitete baigė vadybos studijas, anūkė galvoja apie mediciną, o bostoniečiui dar tik septyneri ir nežinia, ką jis pasirinks.
Pusšimtį metų dantų gydytoja dirbanti S. Juknelienė ir nesijaučia, ir neatrodo pasenusi. „Grožio procedūros? Ne, aš jų nepripažįstu. Niekada nenešiok piktumo, nepavydėk, bendrauk – tai padeda gerai jaustis. O bendravimas su vaikais leidžia nepastebėti greitai bėgančio laiko“, – sako odontologė.
Danutė Karopčikienė
