Nusimesti širdį slegiančią atsakomybės naštą, skirti daugiau laiko sau ir šeimai, prieš užmiegant negalvoti apie laukiančias problemas, pasidžiaugti gyvenimu. Kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai tokios mintys prilygsta labai retai išsipildančioms svajonėms. Spindinčios Rūtos Vasiliauskienės akys patvirtina, kad jai pavyko pasiekti tai, apie ką jau seniai galvojo – per keletą metų pakeitusi gyvenimo būdą šiemet Rūta pakeitė ir darbą.
Sukėlė spėlionių audrą
„Kiekviena permaina prasideda nuo minties, idėjos, noro, o ar išsipildo – priklauso nuo žmogaus valios ir galimybių veikti“, – tvirtina R. Vasiliauskienė.
Dvidešimt metų savivaldybėje dirbusi juriste, pakilusi karjeros laiptais iki vieno svarbiausių administracijos skyrių vedėjų, šį pavasarį Rūta atsitraukė – pareiškė norą dirbti Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiąja specialiste. Toks juristės karjeros posūkis nustebino daugybę žmonių. Imta svarstyti, ko Rūta išsigando, spėlioti, kokių ir kur klaidų pridarė, kuriam iš rajono vadovų neįtiko.
Rūta mano, kad nustatyti permainų priežastį buvo svarbu tik tiems, kuriems atrodo, jog dirbantieji savivaldybėje neturi ką veikti, tuo tarpu artimiausioms jos kolegėms toks sprendimas buvo suprantamas. Pernelyg didelė atsakomybė, įtampa, nuolat patiriamas stresas vargina kiekvieną žmogų, o ypač moterį, privalančią pasirūpinti dar ir namais, vaikais, šeima. „Kai nuolat gyveni įtampoje, suprantama, kodėl bėgant metams ateina noras gyventi ramiau“, – tikina R. Vasiliauskienė.
Rūta neslepia, kad kažkada karjera jai buvo gyvenimo tikslas. Netgi svajojo tapti teisėja – tol, kol suprato, kokia nepakeliama atsakomybė yra tvarkyti žmonių likimus. Prieš dvidešimt metų pareigos savivaldybėje jai taip pat atrodė svajonių darbas, tačiau pasiekusi karjeros viršūnę Juridinio skyriaus vedėja suprato, kad sveikata yra brangiau už pinigus. Tuo labiau, pasak Rūtos, kad ir kilti aukščiau jau nebebuvo kur. „Norėdama toliau daryti karjerą turėčiau pareiti į politiką, o tam aš nesu pasiruošusi ir bent jau kol kas nenoriu“, – tikina moteris.
Naujosios R. Vasiliauskienės pareigos leidžia jai namuose negalvoti apie darbą, nes kol kas viską suspėja padaryti iki uždarydama kabineto duris. Išsilaisvinusi nuo slegiančios atsakomybės Rūta atrado daug naujų užsiėmimų, o jos šeima neatsidžiaugia namuose nuolat vykstančiais kulinariniais eksperimentais.
Esi tai, ką valgai
Gyvenimo permainas pranašaujantys vėjai Rūtos ir Kęstučio Vasiliauskų namuose papūtė prieš keletą metų, į jų rankas atsitiktinai patekus Viktorijos Butenko knygai apie žaliavalgystę. Išbandę žaliuosius kokteilius Vasiliauskai pajuto, kad jiems tai idealus pusryčių valgis, kurį pripažino net labiausiai maistui išranki ir iki tol pusryčių visai nevalgydavusi jų paauglė dukra Marija.
Antru žingsniu sveiko gyvenimo būdo link tapo P. Sebastjanovič knyga „Nauja knyga apie žaliavalgystę arba kodėl karvės plėšrūnės“, kurią Rūta ir Kęstutis vadina labai įtikinama.
„Perskaičius šią knygą kilo mintis pažaliavalgiauti. Vasarą tai nebuvo sunku ir mums labai patiko. Marija ir dabar visai nevalgo mėsos, mes su Kęstučiu jos lyg ir neatsisakėme, bet praktiškai nebeperkame, o vasarą žaliavalgiais tikrai vėl tapsime. Geriausiai jaučiuosi valgydama tik žalią maistą, bet ne visada lengva laikytis taisyklių – kai stalas nukrautas gardžiais patiekalais, ranka pati į juos tiesiasi“, – tikina Rūta.
Marija tvirtina, kad mamos pagaminti valgiai – patys skaniausi. Grikių košė su sviestu ir sojų padažu, saldaus pieno sūris, riešutų duona, tortas iš datulių ir riešutų – Rūtos išbandyti ir pripažinti receptai. Tačiau daugiausia šeima valgo vaisių, salotų ir žaliųjų kokteilių. Žiemą, pasak R. Vasiliauskienės, tai brangus maistas, nes viską reikia pirkti parduotuvėje, tačiau netrukus patvoriuose išlįs dilgėlės, garšvos, sužaliuos pienių lapeliai, balandos. Ir tik nuo fantazijos priklausys, kokie patiekalai atsiras ant šeimos pietų ar vakarienės stalo.
Diena prasideda meditacija
„Jei esi tas, ką valgai, tai savaime aišku, kad apsivalius kūnui prašviesėja ir mintys, natūraliai kyla noras save tobulinti“, – tvirtina R. Vasiliauskienė, skaitanti knygas apie savęs pažinimą, požiūrį į gyvenimą, minčių valdymą, žmogaus energetiką ir kitus ne kiekvienam suprantamus dalykus. Rūta tvirtina, kad savęs tobulinimo metodų yra daug, jie visi skirtingi, bet iš esmės kalba tą patį: laimė priklauso nuo teigiamo požiūrio į gyvenimą. Jei norėsi matyti tik pozityvius dalykus, gyvenimas taps gražesnis.
Rūta įsitikinusi, kad žmogus visada gali rasti laiko sau, tik reikia to norėti. Dabar ji keliasi tekant saulei, atlieka penkis Tibeto fizinius ir energetinius pratimus, po kurių iškart išsiruošia į kone valandą trunkančią meditacinę kelionę panemuniais. Labiausiai Rūtos buvimo su savimi laukia „italas“ Marlis – įspūdingai didelis, neįtikėtinai draugiškas ir inteligentiškas Cane corso veislės šuo. Kol jis laksto laukais, Rūta gainioja iš savo galvos mintis apie darbą ir bando vizualiai pamatyti savo svajones. Ne visada tą pavyksta pasiekti iš karto.
„Mintys apie darbą vis dar sukasi mano galvoje, tačiau pastebėjau, kad jos ramesnės, o kartais – net ir labai originalios. Į viską žiūrint tarsi iš šono lengviau rasti sprendimą. Kartais tenka save kontroliuoti, nes mintys neateina savaime, tai yra darbas. Dvasiniai mokytojai sako, kad atėjusią blogą mintį reikia iš karto pakeisti gera“, – tvirtina Rūta.
Pasak moters, ne karjera ir ne pinigai žmogui svarbiausia – visi nori jaustis laimingi. Atsisakiusi karjeros Rūta neprarado siekių tobulinti kitus savo sugebėjimus ir kol kas dar tebeieško rimtesnio gyvenimo tikslo. „Vieną dalyką tikrai žinau: reikia save keisti. Todėl skaitau knygas apie energetiką, lankau energetinio masažo kursus. Kartais mintyse jau matau paveikslų siužetus – tik laiko klausimas, kada sugrįšiu prie kažkada daug džiaugsmo teikusios tapybos“, – tikina R. Vasiliauskienė.
Laimingesni – gyvenantys paprasčiau
Nuo aukštos panemunės kalvos, ant kurios įkurdinta Vasiliauskų sodyba, atsiveria nuostabus vaizdas į po kojomis plytinčias Nemuno lankas, plačiai išsiliejusius potvynio vandenis, tolumoje stūksančius Jurbarko mūrus. „Mums nereikia ieškoti gražių vietų iškylai, nes viskas aplink mus gražu“, – tvirtina Rūta, kasmet vis labiau atsiduodanti neįpareigojančiam paprasto žmogaus gyvenimui.
Nuo pat vaikystės visada norėjusi namuose turėti šunį, dabar R. Vasiliauskienė juos turi net du. Namus saugantis šuo priklydo pas Kęstučio seserį, vėliau iš ten parkeliavo katė, o galiausiai – Marlis, mažiausias, bet drąsiausias ir judriausias iš visos šuniukų vados.
Besikeičiantį šių namų gyventojų požiūrį į supančią aplinką atskleidžia ir kasmet vis labiau besiplečiantis daržas. Nors žemės darbai niekada Rūtos netraukė, ji pripažįsta, kad nėra skanesnio pomidoro, nei užaugintas savame darže. Noras eksperimentuoti pakišo idėją išbandyti gamtinę žemdirbystę, todėl šiemet Vasiliauskai bulves sodins po šiaudais, o kad bulvių nepultų kenkėjai, greta pasės pupelių.
Kad daržovių auginimas nėra trumpalaikė užgaida, patvirtina ir pernai į Vasiliauskų namus iš Tauragės parvežti 5 kg Kalifornijos sliekų. Daržovių ir vaisių atliekas į biohumusą perdirbantys gyviai šią žiemą gyveno ne tik rūsyje – bijodama, kad nesušaltų, dalį jų šeima parsinešė į sandėliuką.
Prisiminusi gyvenimą poros kambarių bute miesto centre, Rūta tvirtina niekada nenorėsianti ten grįžti. Kai persikraustė į Kęstučio namus, viename kambaryje gyveno keturiese. Dabar namas išsiplėtė ir išaugo: atsirado erdvi veranda, pristatytas ir įrengtas antras aukštas – tik gyvenk ir džiaukis pro namų langus atsiveriančiais vaizdais, suteik laisvę mintims, ir tikrai pasijusi laimingas.
Atrodo, kad spindinčios Rūtos akys būtent tą ir byloja, tačiau savo gyvenimo būdo ji niekam neprimeta. Nepropaguoja meditacijos metodų, neaiškina, kokia naudą teikia žaliavalgystė, ir netvirtina, kad energetika daro stebuklus.
„Jei kam įdomu, prašo – visada duodu knygą paskaityti, papasakoju, ką galima padaryti. Negaila pasakyti, bet reikia pačiam norėti pasikeisti – niekas kitas to negali padaryti, jei nesi tam pasiruošęs, neturi vidinio susitelkimo. Žinau, kad turi ateiti laikas priimti žmogų, knygą, idėją, ir kol toks laikas neateina, gyvenime jokių pasikeitimų nebūna“, – įsitikinusi R. Vasiliauskienė.
Rūtos patirtis neleidžia abejoti, kad verta ryžtis gyventi paprasčiau, suteikti sau daugiau laisvės – bent jau dėl to, kad galėtum pasimėgauti ramybe, pamatyti tekančią saulę, sužinoti, ko iš tikrųjų nori.
Daiva BARTKIENĖ
