Šeši dešimtmečiai nenublukino pokario metų prisiminimų. Degdamas žvakelę prie Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio pirmininko generolo Jono Žemaičio vadavietės Pažėrų kaimo gyventojas Antanas Puišys tarsi gyvus regi tuos žmones, kuriems tėvai kepė duoną, veždavo žibalą, pirkdavo vaistus. Beveik trejus metus Prezidento J. Žemaičio-Vytauto gyvybė priklausė nuo aplinkinių kaimų gyventojų pasiaukojimo.
Naktimis ateidavo pavalgyti
Dargių kaimas, prie kurio glaudėsi Šapališkės miškas – vos už kelių kilometrų nuo vadavietės. Pokariu jame gyveno mažažemiai valstiečiai. Dalijant Dargių dvaro žemes savanoriams buvo atrėžta po 8 ha – tiek iš vieno naujakurio ir nusipirko keturis vaikus auginę Antano tėvai. Nedidelis žemės lopinėlis kainavo brangiai, tačiau sotaus gyvenimo neužtikrino. „Tėtis sakydavo, kad dviem arkliams ir dviem karvėm per mažai ganyklos, neužtenka pašarų žiemai, o viena karvė šeimos neišmaitina“, – pasakojo A. Puišys.
Antanas prisimena, kad pirmieji laisvės gynėjai Šapališkės miške pasirodė iškart po karo. Į kaimą jie ateidavo iš daržų pasirinkti tabako, gyventojų prašydavo paieškoti odos kabūrams – šovinių maišeliams.
Ne į visas trobas užsukdavo laisvės gynėjai. Buvo tokių sodybų, kur kojos nekeldavo – žinojo, kur gyvena naujos valdžios rėmėjai.
Pirmą kartą į Puišių namų duris laisvės gynėjai pasibeldė 1946 ar 1947 metais. „Tėtės paklausė, ar kurį pažįsta. Tas sako, kad vienas lyg atrodytų į Kyliotaituką. Kaži, sako, kaip tas Kyliotaitis į mišką papuolė? Tėtis aiškino, kad kaime buvo girdėt, jog iš armijos sugrįžęs namo neparėjo. Ne, sako, ne Kyliotaitis. O po kelių dienų jau vienas atėjo – toks patenkintas. Še, sako, šeimininkas mane iš karto pažino. Jis, vaikins, ir eidavo pas mus iki pat 1950 metų – su tokiu Borkentuku iš Šapališkės, jo slapyvardis buvo Leonas“, – pasakojo Antanas.
Pasak jo, daug ateidavo ir naujų, bet visą laiką su Kyliotaičiu – buvo pasakęs, kad jei nė vieno pažįstamo nebus, neprasidėti, net nekalbėti. Vyrai visada prašydavo maisto – pavalgyti ir, jei turi, įdėti.
Liejosi žmonių kraujas
Kyliotaitis žuvo 1950 metais. Išėjo į Pavidaujį maisto, išgirdo, kad aplink siaučia rusai, grįžtant jį ir pasivijo kulka. Bėgo tolyn nuo bunkerio, į laukus, jėgų netekusį, pasak Antano, Borkentas prie Giedraičių prūdo į vagą paguldė. Lyg tyčia tądien kolūkio sueiga vyko. Skalbti ėjusi Giedraitienė pamatė vagoje gulintį sužeistąjį, nubėgusi tyliai vyrui pasakė, o tas visiems apskelbė, kur guli sužeistas banditas. Pajutęs ateinant svetimus, Kyliotaitis sau į veidą automato seriją paleido.
„Ne visi tokie stiprūs buvo, kiti ginklo prieš save negalėdavo pakelti“, – pasakojo Antanas.
Daug kraujo pamiškių kaimuose anuomet ant žemės išsiliejo – galiojo taisyklė „galva už galvą“. Kyliotaičiui žuvus, pasak Antano, Borkentas pasiuto – baudėsi eiti atkeršyti Giedraičiams už išdavystę. Vieną rytą ir rado Giedraitį palaukėje gulintį. Antanas prisimena, kad kulka ne tik jį pakirto. Šnekėjo, kad pokary medžiotojas Stankus partizanų žeminę užmatė – parašė, kur vyrai slepiasi, ir padavė mamai raštelį į Girdžius nunešti. „Pavasarį, kai miškai sužaliavo, žybt vieną naktį ir Stankų, ir jo mamą, ir tokius Pilvelius sušaudė – būk tai tie su plėšimais prisidėjo“, – pasakojo A. Puišys.
O kiek jaunų vyrų miškuose po karo žuvo, iki šiol, pasak Antano, dar niekas nesuskaičiavo – pamiškėse, palaukėse, raistuose užkasti jų kauleliai sudūlėjo, tas vietas žymėję kryželiai supuvo.
Antano pusbrolis Vytas Puišys į mišką 1951-aisiais išėjo. Prie Miliušgirio mėnesį tepakovojo – birželio 10 d. per apsiaustį žuvo. Klasės draugas Zigmas Jagminas tada išsisuko, bet po dvejų metų Butkaičių miške bunkeryje susisprogdino. Vos keleriais metais už Antaną vyresnis buvo ir su jo šeima bendradarbiavęs Simas Palubeckis, turėjęs užduotį saugoti generolą J. Žemaitį-Vytautą.
Rėmėjus kalino ir kankino
„Apie 1950 metus pajutome, kad laisvės gynėjų taktika ir poreikiai pasikeitė. Kraujas kaime nebesiliejo, trėmimai baigėsi, o iš miško ateidavęs Simas prašydavo nupirkti žibalo ir vaistų – ant popieriuko surašydavo, kokių reikia, pamokė, kad paklaustas, kam tiek daug perku, sakyčiau, jog rengiu giminėms siuntinį į Sibirą“, – pasakojo Antanas. Pasak jo, žibalui iš pradžių atnešdavo 5 litrų lekutį, paskui atgabeno bankerį. Tokiais dideliais kiekiais nesukeldamas įtarimo žibalo pirkti negalėjo, todėl eidavo į kelias vietas. Kartą aiškino, kad reikia mašinos varikliui – anuomet variklių buvo ir žibalinių.
Dargių ir aplinkiniuose kaimuose laisvės gynėjai turėjo daug patikimų, jų pavedimus vykdžiusių žmonių. Pažėriškio Kazio Skrickio šeima taip pat visomis išgalėmis rėmė miške gyvenančius vyrus. Pas juos dažnai užsukdavo tolima giminaitė, jurbarkietė medicinos seselė Marytė Žiliūtė. Į mišką ji išėjo gal 1947 metais. Apie M. Žiliūtės sugebėjimą konspiruotis sklandė legendos. Kartą kareiviams krečiant kaimą į Skrickių namus užėję rusai nekreipė dėmesio į besimeldžiančią ubagę. Kitąsyk, pasak Antano, ant aukšto užlipę kareiviai pagalvojo, kad indus iš vienos vietos į kitą kilnoja namiškė.
„Marytė kaime dažnai pasirodydavo, įtarėme, kad ji bunkeryje kažką slaugo, tačiau ką – niekas nežinojo, net savo artimiausiems draugams, su kuriais dalijosi duona ir patalu, ji nesakė, su kokiu daktaru Jurbarke dėl Žemaičio gydymo konsultuojasi“, – sakė Antanas.
Jo duktė Birutė apie pokario įvykius daugiausia žino iš mamos. „Onutę Skrickytę 1950 metų kovo mėnesį iš namų išsivedė Raseinių garnizone dirbęs Volkovas – esą kaimynai pasakė, kad patys neskaitė, nes Skrickiams nunešė laisvės gynėjų platinamą laikraštį „Laisvės varpas“. Tą naktį iš kaimo dingo 14 žmonių – niekas nežinojo, nei kur jie, nei kas jiems atsitiko. „Mama pasakojo, kad tėvai ją buvo jau palaidoję – manė, kad išvežė į Sibirą“, – sako Birutė.
Grįžo Onutė mėlyna, žaizdotomis kojomis, ilgai bijojo kur nors viena eiti – jai vis atrodė, kad kažkas seka.
Grįžusią iš kalėjimo Girdžių bažnyčioje Onutę ir nusižiūrėjo Puišių Antanas. Neklausė, už ką kentėjo – tais laikais visų bėdos buvo panašios. Juo labiau kad seniai pažinojo, mokyklą kartu lankė – buvo jaunesnė už jį dviem skyriais.
Antanui šypsojosi laimė – tarnybos rusų armijoje jis išvengė. Tuo metu, kai kaimo vyrus šluote šlavė, jis gulėjo ligoninėje. Vasario 16-ąją peršalo ir susigriebė plaučių uždegimą. Du mėnesius ligoninėje pagulėjęs namo sugrįžo – ir atkrito. Ant plaučių kaupėsi vanduo, vėl teko grįžti ligoninėn, paskui gydytis Kaune. „Tėtis tuomet ir vasarą pirštines mūvėjo. Ką rusai su tokiu klipata veiks?“, – juokėsi Birutė.
Kai Antano brolis Liudas išėjo į armiją, šeimai pasidarė ramiau. „Tėtis visiems klausinėtojams aiškino, kad pas mus iš miško niekas neina, nes sūnus tarnauja armijoje. Bet priekabiaujančių visą laiką atsirasdavo – įtarė, kad esam ryšininkai. Laimė, Stalinui mirus į Sibirą jau netrėmė – antraip ir mes tokios dalios nebūtume išvengę“, – įsitikinęs A. Puišys.
Simą įveikė išdavimas
Gerai Antanas atsimena ir tą pavasarį, kai bunkeris ištuštėjo. Prieš savaitę pas juos atėjęs Simas Palubeckis paprašė Sekminėms iškepti pyragų. Žadėjo užsukti gegužės 18 d., bet neatėjo. „Maniau, pats nueisiu ir paduosiu – įsivaizdavau, kad žibalą ant keliuko prie pat bunkerio palikdavau. Vaikščiojau, sukau ratus, bet taip ir neradau. Klaidus tas miškas buvo – ūgtelėjęs jaunuolynas, ką tu tokioje tankmėje rasi. O ir ten slapstęsi vyrai mokėjo neišsiduoti, antraip tiek ilgai nebūtų išlikę“, – pripažįsta Antanas.
Kartą kelioms savaitėms Simas dingo, parodė pūslėtas, pajuodusias rankas. „Sako, naują bunkerį kasėm – žemes maišais į laukus reikėjo išnešti. O laukas – gal už puskilometrio. Kiek žemių gali maišais išnešt? Tai ir iškasė nedidelį, dviejų metrų pločio ir trijų ilgio, vos tilpo keturi žmonės. Trys orlaidės į mišką buvo išvestos, bet vasarą visvien oro trūkdavo“, – pasakojo A. Puišys.
Kaip suėmė bunkeryje gyvenusius laisvės kovotojus ir jų giminaitę M. Žiliūtę, Antanas nematė, tik girdėjo žmones kalbant, kad girioje visas Raseinių garnizonas buvo suvažiavęs. Po kiek laiko pas juos užėjęs Vilčinskas iš Antkalniškių pasakojo, kad Simo nesulaukia, nors prieš mėnesį dar buvo susitikę. „Pamaniau, ką reiškia prieš mėnesį, jei aš jį prieš savaitę mačiau“, – prisimena Antanas.
Svečias įsitaisė ant tvarto nakvoti, prašė rytą pakelti – žadėjo eiti tėviškės pusėn Palubeckio pėdsakų ieškoti. Nepatiko Antanui tuomet Simo draugo akys. Vėliau sužinojo, kad tai ir buvo tas pats Narbutas – Rolandas, pakvietęs į susitikimą ir išdavęs Simą. Jis pats niekada nebūtų gyvas pasidavęs – nė minutei nesiskyrė su naganu, ir granata ant diržo visada kabojo, bet Rolandas jį apglėbė rankomis, kad negalėtų pasipriešinti – rusams žūtbūt reikėjo paimti gyvą generolą, o tik vienas Simas žinojo, kur jis slapstosi. „Knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ skaičiau, kad Simas penkias dienas tylėjo, o paskui pasakė nuvesiąs parodyti bunkerį. Žinojo, kad jei sutartu laiku nepareis, jo draugai turi išeiti į kitą vietą. Simo sesuo Elena jau ir buvo dalį daiktų pernešusi, bet kodėl Žemaitis su moterimis nepersikėlė į saugią vietą, dabar galima tik spėlioti. Simui dėl to turėjo būti didelė nuostaba. Gal Žemaitis pats jau nepajėgė nueiti, o menka tebuvo jau likusi jo kariuomenė“, – sakė Antanas.
Prileidę į bunkerį migdančių dujų, rusai leisgyvius ištraukė lauk generolą ir abi moteris.
Jurbarkietė M. Žiliūtė, kompozitoriaus Vito Žiliaus sesuo, insultą patyrusį, pusiau paralyžuotą Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininką, generolą J. Žemaitį-Vytautą slaugė daugiau nei dvejus metus. Kartu su Elena jos buvo ištremtos į Sibirą, J. Žemaitis ir jo adjutantas Simas – sušaudyti Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Niekada neprarado tikėjimo
A. Puišys tikina, kad laisvės gynėjams miške nebuvo pyragai: „Žmonės nuskurę, į kolchozus suvaryti, darbadieniai tušti – net labai geros širdies neturėdavo ką duoti, dažnai į bunkerį ir tuščiomis grįždavo, bet tikėjimo, kad Lietuva tuoj bus laisva, niekada neprarado.“
Antanas prisimena, kad pirmą žiemą naujame bunkeryje vyrai smarkiai Juozapines šventė – tuomet net trys Juozapai ten buvo. Linkėjo ir tikėjosi per kitas Juozapines laisvi būti, bet kitų metų nė vienas nesulaukė.
„Sykį Simas pasakojo per Laisvės radiją girdėjęs, kad Amerikoje Lietuvos išlaisvinimo komitetas sudarytas. Sako, jei labai daug žūčių nebus, mes turėsim savo vadų – yra Žemaitis, Ramanauskas, Veverskis, drąsūs vyrai. Viltį iki paskutinio turėjo, ir Simas garantuotai vylėsi, kad atves garnizoną prie tuščio bunkerio“, – tvirtina A. Puišys.
Pažėriškiui skaudu: pažiūrėti, kaip devynerius metus miškuose laisvės kovotojai išsilaikė, prie bunkerio atvažiuoja svetimų valstybių prezidentai, o daug vietinių gyventojų ten niekada nėra buvę. „Gaila, neiškovojo geros Lietuvos, vis nevykę į valdžią papuola“, – apgailestauja Antanas, bet tuojau pat pripažįsta, kad ne Lietuva dėl to kalta. Lietuva buvo ir bus visiems vienintelė, o valdžios – keisis ir keisis.
Devintą dešimtį įpusėjęs partizanų ryšininkas dažnai suka J. Žemaičio-Vytauto vadavietės link, kaskart su Birute palieka degančią atminimo žvakelę. Pamatęs, kad dingo kopėčios, suskubo kalti naujas – nelaukė, kol kas paprašys, pažadės sumokėti ar bent padėkos už pagalbą. Žmogus įsitikinęs, kad tai jo pareiga – jaunystėje tapęs laisvės gynėjų ryšininku juo ir bus iki pat paskutinio savo atodūsio.
Daiva BARTKIENĖ
