Gegužės 22 d. Jurbarko krašto muziejuje atidaryta menininko Vido Poškaus paroda „Palemonidai“. Tai daugiasluoksnis pasakojimas apie Palemono legendą, Lietuvos istorijos mitus, romėniškos kilmės idėją ir žmogaus santykį su praeitimi. Šioje parodoje neapsiribojama vien tapyba – joje susilieja paveikslai, objektai, istoriniai fragmentai, simboliniai radiniai, literatūriniai tekstai ir paties autoriaus interpretacijos.
Paroda siekia išsamiai pristatyti šį mitą per šiuolaikinio meno ir istorinių daiktų prizmę, kartu žvelgiant į XVI–XVII amžiaus humanistus, kurie buvo didžiausi šios teorijos kūrėjai ir puoselėtojai. Visa ekspozicija veikia tarsi vientisas pasakojimas, kuriame lankytojas keliauja nuo mitinės Lietuvos priešistorės iki vėlesnių epochų bandymų paaiškinti lietuvių kilmę. Pristatydamas parodą V. Poškus prisipažino jautęs didelę atsakomybę. „Nenorėjau Palemono tiesiog įgrūsti veidu į purvą. Norėjau tą Palemoną pristatyti kiek įmanoma išsamiau.“ Pasak autoriaus, ši tema jam pačiam pasirodė turinti didžiulį kultūrinį ir simbolinį svorį.
Mitas, gyvas kolektyvinėje sąmonėje
Vienas svarbiausių parodos akcentų – Palemono mito interpretacija. Pasak legendos, šis Romos kunigaikštis su savo palydovais į Lietuvą atvyko bėgdamas nuo imperatoriaus Nerono persekiojimų. Intelektualai suformulavo teoriją, kad romėnai į Lietuvos teritoriją atvyko I–II amžiuje po Kristaus. Legendinis pradininkas ir įkūrėjas Palemonas su savo žmonėmis pirmiausia apsistojo Dubysos žemupyje, ties dabartiniu Seredžiumi.
Mitas pasakoja ir apie antrąją valdovų kartą – tris Palemono sūnus, kurie tapo krašto valdytojais ir svarbių miestų įkūrėjais. Sūnus Borkas (arba Barkas) įkūrė miestą prie upės, kuris vėliau buvo pavadintas Jurbarku. Kitas sūnus, Kunas, įkūrė gyvenvietę prie Nemuno ir Neries santakos, iš kurios išaugo Kaunas. O trečiasis sūnus, Spera, valdė kitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ir įkūrė Speros gyvenvietę.
Menininkas šį mitą pristato ne kaip istorinį faktą, o kaip gyvą kultūrinės vaizduotės reiškinį. Autoriaus akimis, Palemonas kolektyvinėje sąmonėje yra prilyginamas Vytautui – jis tapęs toks artimas, kad jam nebereikia jokio papildomo pristatymo. „Man atrodo, Palemonas yra net nebe praeitis. Jis gyvas tarp gyvųjų. Su juo jau galima pasisveikinti, ranką paspausti“, – kalbėjo autorius.
Paroda prasideda simboliniu Palemonidų genealoginiu medžiu. Jis sukurtas iš seno, Vilniaus dailės akademijoje rasto ir išmesto stendo. Šis objektas parodoje tampa savotišku istorijos ir meno susidūrimo ženklu – praeities pasakojimai čia kuriami iš to, kas likę, pamiršta ar nebereikalinga. „Istorija ir tvarkymas čia susitinka į vieną vaizdą“, – sakė V. Poškus.
Palemono civilizacijos likučiai
Ekspozicijoje gausu objektų, kuriuos autorius vadina „Palemono civilizacijos likučiais“. Tarp jų – plytos iš Videniškių, Vilniaus Žemutinės pilies, Šv. Onos bei Šv. Jono bažnyčių. Šie fragmentai pateikiami ne kaip įprasti archeologiniai eksponatai, o kaip simboliniai romėniškos civilizacijos ženklai Lietuvoje. Autorius taip pat kelia įdomų klausimą apie rato atsiradimą Lietuvoje ir pabrėžia, kad romėnai į mūsų kraštus galėjo atnešti ne tik kultūrą, bet ir tokias svarbias technines naujoves.
Ypatingą vietą parodoje užima Videniškiai. Pasak autoriaus, ši vietovė susijusi su Giedraičių kunigaikščių gimine, kuri pagal legendinę genealogiją buvo laikoma tiesioginiais Palemono palikuonimis. Vienas eksponatų – iš Videniškių atkeliavęs romėniško įrankio fragmentas. „Čia turime romėniškų įrodymų“, – su šypsena sakė autorius, sąmoningai palikdamas trapią ribą tarp istorijos, mito ir meninės provokacijos.
Dar viena išskirtinė ekspozicijos dalis – akmenys iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos, kurie buvo surinkti keičiant kanalizacijos vamzdžius. Menininkas juos interpretuoja kaip „Palemonidų portretus“. Akmenų formose jis įžvelgia žmonių veidų bruožus ir kviečia fantazuoti, kaip galėjo atrodyti legendiniai romėnų palikuonys. „Galima fantazuoti, kad tai truputį Palemonidų atvaizdai“, – sakė V. Poškus.
Nuo rūsio paslapčių iki „Palemono bokšto“
Paroda išdėstyta trijose muziejaus erdvėse – koncertų ir parodų salės rūsyje, salėje ir bokšte. Rūsio ekspozicija skirta ikipalemoninei Lietuvai, seniesiems tikėjimams ir legendinėms valdovų laidojimo vietoms, kurias iliustruoja senovinės romėnų urnos. Ryškiausias čia – meškos-moters motyvas, įkvėptas P. Mérimée novelės „Lokys“. Šis vaizdinys simbolizuoja laukinę lietuvių prigimtį ir kontrastuoja su vėlesnėmis teorijomis, kad lietuviai – tik švelnūs kilmingų romėnų palikuonys. V. Poškus primena, kad dalis intelektualų iš romėnų kildino tik bajorus, o paprastus žmones – iš lokio, tačiau istorikas Motiejus Stryjkovskis tikėjo, kad visi lietuviai turi romėniško kraujo.
Viršutinė muziejaus dalis, parodos metu pavadinta „Palemono bokštu“, skirta pačiam M. Stryjkovskiui – XVI amžiaus istorikui ir Jurbarko klebonui. Čia lankytojai gali susipažinti su jo asmeniniu gyvenimu ir garsiąja Lietuvos kronika, kurią vėliau pasisavino A. Guagnini.
Ekspozicijoje pristatoma ir paties parodos kūrėjo parašyta poema „Palemoniada“. Tai literatūrinis kūrinys apie Palemono atvykimą ir Jurbarko įkūrimą. Vienoje ištraukų Jurbarkas pristatomas kaip Palemono sūnaus įkurtas miestas.
Krikščionybė ir medinė architektūra
Parodoje gausu religinių motyvų. Vaizduojami krikščionių kankiniai – šv. Laurynas (kepėjų ir bibliotekininkų globėjas) ir šv. Baltramiejus (kuriam buvo nulupta oda). Šie paveikslai kalba apie Lietuvos perėjimą į krikščionišką epochą, kartu iliustruodami, kaip nuogas kūnas ir krikščioniška kankinystė bei stiprybė buvo vaizduojami XVII amžiaus mene. „Lietuva po Palemono vis tiek įėjo į krikščionišką istorijos etapą“, – pažymėjo menininkas.
Svarbi parodos idėja paliečia ir architektūrą. M. Stryjkovskis savo laiku aiškino, kad romėnų statiniai Lietuvoje neišliko todėl, kad jie buvo statomi iš medžio. Parodoje siūloma idėja „atkurti“ šią romėnišką architektūrą mūsų šalyje naudojant būtent medį, o kaip pagrindą imti XVII amžiaus karinės architektūros meistrų P. Freitago ir J. Narūnavičiaus-Naronskio darbus.
Ateities vizija
Viename iš įspūdingiausių pasakojimų autorius kviečia tiesiog įsivaizduoti romėnų atvykimą į Lietuvos krantus šiuolaikinio žmogaus akimis.
„Įsivaizduokime, kad stovime prie jūros, žiūrime į horizontą ir staiga pamatome atplaukiančią galerą. Išlipa romėnai, išlipa Palemonas ir sako: sveiki, mes čia gyvensime“, – sako autorius.
V. Poškus išsakė ir savotišką ateities viziją – surasti legendinį „Palemono akmenį“ ir atgabenti jį į Jurbarką, kad šis taptų paminklu Palemonui ir jo palikuonims. „Man atrodo, mūsų misija ir uždavinys būtų surasti tą Palemono akmenį ir atgabenti jį čia“, – sakė autorius.
Janina Sabataitienė
