Žolinės savaitę Pauliuose stovyklavo Marijos krikščioniškojo gyvenimo ir evangelizacijos mokykla. Ši vienuolių kapucinų įsteigta mokykla nuo 2010 m. veikia Kaune ir Vilniuje, ir jau beveik metus Pauliuose ir yra atvira visiems, norintiems susitikti su Dievu, pagilinti savo tikėjimą, atnaujinti maldą ir dalytis savo išgyvenimais su kitais.
Marijos krikščioniškojo gyvenimo ir evangelizacijos mokykla veikia vienuoliams kapucinams priklausančiuose buvusios mokyklos pastatuose. Stovyklos dienomis čia virė gyvenimas: susirinko pusšimtis žmonių – šeimos su mažyliais ir jau ūgtelėjusiais vaikais, jaunimas, vyresnieji, vyrai ir moterys. Viskas vyko sklandžiai ir ramiai, kiekvienas čia turėjo savo tikslą ir žinojo savo vietą.
Stovyklai vadovavo vienuoliai kapucinai brolis Tomas ir brolis Vincentas.
Brolis Tomas Pilch, lenkas, gimęs netoli Krokuvos, jau penkerius metus gyvena Kaune ir gražia lietuvių kalba pasakoja apie Marijos mokyklą ir stovyklą: „Marijos mokykla – tai krikščioniškas kapuciniškas judėjimas, joje mokomės, kaip gyventi evangelijoje ir kaip gerąją naujieną perduoti kitiems.“
Prieš penkiolika metų Marijos krikščioniškojo gyvenimo ir evangelizacijos mokyklą vienuoliai kapucinai įkūrė Ukrainoje, dabar ji jau veikia 13-oje šalių. Programa sudaryta šešeriems metams: triskart per metus, savaitgaliais, vyksta sesijos, o vasarą – 10 dienų stovykla. Prisijungti gali kiekvienas norintis bet kurioje sesijoje, nes mokymai vyksta grupėmis skirtingų lygių dalyviams.
Ir mokykloje, ir stovykloje dalyvauja žmonės iš visos Lietuvos. Šįkart į Paulius atvažiavo ir dvi šeimos iš Lenkijos. „Vieni čia jau ne pirmą kartą, kiti naujokai – mokykla skirta žmonėms nuo aštuoniolikos iki šimto aštuoniolikos metų. Ne tik šeimoms, bet šeimų čia daug – su mažais vaikučiais, kuriuos užsiėmimų metu prižiūri auklytės“, – linksmai pasakoja brolis Tomas.
„Kodėl kapucinai įsteigė Marijos mokyklą? Norime apsunkinti sau gyvenimą! – juokiasi vienuolis, o po akimirkos jau rimtai dėsto, – Popiežius pernai Vyskupų Sinode sakė, kad bažnyčia turi išeiti iš savo ribų, iš savo patogumų ir eiti į pakraščius – pas žmones, kurie neateina, kurie yra toli nuo Dievo. Mūsų mokykla ruošia žmones, kurie tai darys ir jau daro – eina ieškoti paklydusių avių, žmonių, kurie gal niekam nerūpi. Ruošiame parapijų, krikščioniškų bendruomenių lyderius – jie kalba kitiems, kad gyventi su Dievu yra prasminga, kad yra dėl ko gyventi. Mokymuose yra teorijos, bet didžioji dalis – praktiniai dalykai. Galima pasakyti: melskis, bet nepasakoma, kaip tai daryti. Sakoma: šlovink Dievą ir būsi laimingas, bet nesakoma – kaip. O mes parodome – patys šloviname ir mokome kitus. Čia galima atstatyti savo santykį su Dievu, apsivalyti, susitaikyti su Juo. Galima bet kada prieiti išpažinties. Galima paprašyti maldos, bet ir pats prašantysis turi kartu su kitais melstis. Ir dar – čia yra poilsis nuo triukšmo, nuo miesto, nes Pauliuose labai gražu, gandrai skraido virš galvų…“
Kad Evangelijos geroji naujiena pasiektų kitą žmogų, svarbiausia, pasak brolio Tomo, yra liudijimas, pasidalijimas savo patirtimi. „Dalyvaujantieji mokykloje į ją kviečia savo artimuosius – šeimos narius, draugus, bendradarbius. Bet negalima žvelgti iš aukšto ir sakyti: ateik, mes tave padarysime žmogumi, bet reikia paliudyti, ką pats čia patiri. Yra daug skirtingų būdų skleisti Evangeliją, ir mes nesakome, kad esame ypatinga, geriausia mokykla, mes – tik viena plyta Bažnyčios pastate“, – sako brolis Tomas.
„Mokymai stovykloje – skirtingi trims grupėms. Visa kita bendra – malda, šv. Mišios. Būna rekolekcijos visiškoje tyloje, kai tarsi išeini į savo dykumą, bet dar daugiau bendravimo, pokalbių, kai dalyviai dalijasi savo patirtimis, savo gyvenimais – tai tokie neoficialūs mokymai, bet labai svarbūs, – sako vienuolis. – Viskas čia vyksta kapuciniškame pranciškoniškame paprastume, spontaniškume, džiaugsme. Labai skaniai valgome – iš paprastų dalykų mums čia padaro stebuklus. Gyvename buvusioje mokykloje ir bendruomenės namuose – esame labai dėkingi Paulių bendruomenei, bet norėtųsi, kad ir žmonių iš kaimo ateitų į mokyklą ir stovyklą.“
Šį kartą į Paulius atvyko daugiausia kauniečių ir vilniečių, iš Jurbarko – tik Pauliukų šeima: Birutė, Mindaugas ir mažieji Mykolas ir Jonukas. O prie pietų stalo būrelis stovyklos dalyvių papasakojo, kaip jie atrado Marijos mokyklą ir ką joje surado.
Venta ir Vladimiras Donec – kauniečiai, gydytojai, šioje stovykloje jie – mokytojai.
Venta: „Kai prieš penkerius metus sukūrėm šeimą, pradėjom kartu ieškoti, ko Dievas iš mūsų, kaip šeimos, nori. Kokia mūsų vieta Bažnyčioje kartu, nes abu esam katalikai, stengiamės gyventi tuo, ko moko Dievas ir kuo tikime. Kai sukuri šeimą, daug dalykų persvarstai ir atrandi iš naujo. Atsitiktinai radom skelbimą internete, kad yra tokia mokykla, kurios pagrindinis tikslas – mokytis krikščioniško gyvenimo ir evangelizuoti – dalintis savo tikėjimu. Abudu pajutom, kad čia galėtų būti starto vieta, kur kartu galėtumėm ieškoti Dievo pašaukimo savo šeimai. Atėjom kaip mokiniai, o paskui buvom pakviesti prisijungti prie komandos. Pradžioje mūsų pagalba buvo paprasta ir elementari – pagalbiniai darbeliai, o palaipsniui tapom komandos dalimi ir dabar matome, kad Dievas prašo prisiimti atsakomybę – mokytis ir dalytis, ką jau išmokome, su kitais.“
Vladimiras: „Kiekvienas katalikas yra pašauktas – kitaip negali būti. Jei esi katalikas, krikščionis, tu tiesiog pašauktas nešti tą gerąją naujieną kitiems. Ką tu dovanom gauni, tą turi ir atiduoti – taip kalba Viešpats. Tai ir buvo pagrindinė priežastis eiti mokytis ir dalytis.“
Mantas: „Esu iš Kauno, baigiau 12 klasę ir įstojau studijuoti religijos pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. Esu čia vienas – prieš dvejus su puse metų netekau tėvų ir per tai atradau Dievą. Tėvai nebuvo tikintys. Paskui viskas gyvenime keitėsi, viskas persivertė. Priėmęs Dievą į savo gyvenimą atradau visai kitas vertybes, supratau, dėl ko verta gyventi ir – gyventi ne bet kaip. Ši mokykla, apie kurią sužinojau naršydamas internete, man didžiulė proga pažinti Dievą, kitus žmones ir save ir liudyti džiaugsmą, kurį suteikia Dievas.“
Augustė, keramikė: „Evangelizacinė veikla smarkiai mane įtraukė. Prisimenu, pradžioje, kai mane kvietė ir vienas, ir kitas, maniau, kad į kokį vienuolyną. Ne ne, į vienuolyną nenoriu! O čia, kai ateini ir pabūni, nebenori išeiti.“
Justė, filosofijos studentė: „Ši mokykla veikia ir didėja grandininiu principu – aš patekau per Ingą. Kai pamatai, koks čia gėris ir kaip čia viskas vyksta, norisi ateiti ir pasilikti. Esu čia kartu su vyru. Bandžiau atvesti čia savo šeimą – tokia mano evangelizacinė misija, broliai ir sesė buvo atėję, bet nepasiliko. Negali žinoti, kaip ir kodėl. Labai džiaugiuosi, kad čia esu.“
Rolandas: „Pirmą kartą stovykloje, o Marijos mokykloje antrą. Čia gera būti – čia dangaus karalystė žemėje. Tai yra gėris su perspektyva. Dėstau filosofiją, darbas su jaunimu, žinoma, irgi yra tarnystė Dievui ir žmonių gerovei. Yra gerų akimirkų, bet yra ir sunkumų. Savo darbą mėgti yra gerai – mėgstu savo darbą.“
Inga: „Atradau mokyklą, kai tik įsikūrė Kaune. Buvau tuomet beieškanti, kur prasmė, eidavau visur, kur durys atsidarydavo. Pirmame susitikime man daug kas nepatiko, kankinausi visą savaitgalį: valgėme triukšme, mažai erdvės… Bet suvokiau, kad kažkoks branduolys yra. Paskui važiavau į tą mokyklą Ukrainoje ir man padarė didžiulę įtaką žmonės, kurie jau pabaigę ir patys tarnauja. Man gyvenimas gerai sekėsi, bet veržiausi dar kur nors. Mokiausi Jėzuitų gimnazijoje, tai mane užaugino, bet to nepakako, man reikėjo patirties, kad gyvenime Dievas turi reikšmę, kad tai veikia. Domėjausi kitomis religijomis ir grįžau į krikščionybę. Pasakiau Dievui – jei čia kažkas yra, aš noriu žinoti, kas.“
Danutė Karopčikienė
