Vinco Grybo memorialinis muziejus vėl surengė šventę meno mėgėjams – penktadienį čia atidaryta jurbarkietės dailininkės Jurgitos Davidavičienės kūrybos paroda „Užauginta ramybė“.
Parodoje eksponuojami tapybos darbai ir tiffany technika sukurti šviestuvai. Į muziejų renkantis žiūrovams pro debesis išlindusi saulė gražiai suspindo tiffany šviestuvuose, paskui pasislėpė netrukdydama gėrėtis paveikslais. Pasak muziejaus vedėjos dailininkės Rasos Grybaitės, gamta paryškino Jurgos Davidavičienės kūrybą, kuri trykšta pačiomis ryškiausiomis paletės spalvomis – tarsi iš lauko į šią salę būtų parėjęs rudens oranžas.
Šventę kūrė ir parodos autorės pakviestas muzikinis duetas „Tutto a Dio“ – sodriais muzikos garsais erdvę užliejo smuikininkė Greta Staponkutė ir akordeonininkas Augustinas Rakauskas.
Parodos atidarymą dailininkė R. Grybaitė pradėjo muziejaus ilgamečio direktoriaus Gedimino Grybo žodžiais: „Aš noriu, kad muziejus kaip tėvas vaiką priglaustų žmogų, kuris kuria, yra menininkas“. Jurga, tikiuosi, kad tave muziejus priima kaip vaiką – apkabiname tave ir džiaugiamės, kad sutikai savo jubiliejiniais metais pristatyti šiame muziejuje savo kūrybą.“
J. Davidavičienė yra monumentalistė – Vilniaus dailės akademijoje ji baigė freskos-mozaikos bakalauro studijas, todėl jos darbuose, pasak R. Grybaitės, jaučiamas monumentalumas, dekoratyvumas, tvirtos kompozicijos suvokimas.
Prieš šešiolika metų Jurgita atitekėjo į Jurbarką, sukūrė gražią šeimą, kuri padėjo įaugti į šią žemę. Mokytojavo ir tebemokytojauja Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje, o norą kurti atgaivino prieš aštuonetą metų prisijungusi prie R. Grybaitės vadovaujamos dailės studijos. Kaip tik tada studijos dalyviai domėjosi ir mokėsi tiffany technikos bei kūrė šviestuvus. Jurga šią techniką labai pamėgo, įsigijo nepigią įrangą ir neapleido šios kūrybos – parodoje eksponuojami penki tiffany šviestuvai.
Pasak dailininkės J. Davidavičienės, šedevras, kuris niekada nepranoks vaizduojamojo meno, yra žmonės, kurie dalijasi su menininku jo kūrybos džiaugsmais ir džiaugiasi jo kūriniais. Todėl parodos autorė pirmiausia dėkojo visiems susirinkusiems: „Išskirtinai dėkoju žmonėms iš savo tėviškės: savo tėvukui ir kaimynams, kurie kartu su juo atvyko iš Kėdainių, ir savo vaikystės draugei Jurgai, kuri dabar yra mokslų daktarė. Dėkoju Rasai Grybaitei – ji turi talentą rūpintis menininkais. Daviau jai žodį, o paskui sukau galvą, kaip čia prasisukus su ta paroda. Nusprendžiau eksponuoti septrynerių metų darbus, truputį papildytus naujais. Kai kurie darbai jau yra privati nuosavybė, todėl dėkoju tiems, kurie juos paskolino parodai. Turėjau labai svarbų rėmėją – savo vyrą ir pagalbininkus – vaikus. Techninius darbus ir visokius klausimus spręsti kaip visada padėjo Gabija Viduolytė, irgi mano kraštietė nuo Kėdainių.“
„Mano parodoje – vaizduojamasis ir taikomasis menas. Skirtingos technikos, bet jas vienija bendras koloritas – tos ryškios spalvos. Kai prieinu prie drobės, vis galvoju apie kitokį koloritą, bet išeina kaip visada – mano spalvos yra ryškios. Dominuoja augaliniai motyvai, daug ornamentikos, figūrinių kompozicijų nelabai įdedu. Mano toks skonis, mane žavi panašiai kuriantys menininkai“, – sakė dailininkė J. Davidavičienė.
Savo kūrybos parodą ji pavadino „Išauginta ramybė“. „Ieškodama idėjos parodai sukau galvą: kas man yra labai svarbu, ir radau tą žodį „ramybė“. Turbūt visiems asocijuojasi, kad mano dabar toks ramus laukimo metas, – sakė trečiojo vaikelio besilaukianti dailininkė, – bet man tas žodis darosi vis svarbesnis. Prisimenu vaikystę, kai nueidavau su močiute į bažnyčią – visi susikaupę meldžiasi, paskui linki viens kitam ramybės. Galvodavau: koks keistumas tų žmonių – visi tokie liūdni, tokie ramūs, o linki ramybės – ne džiaugsmo, laimės, sveikatos, bet ramybės. Dabar jau kitaip suprantu ir tą žodį, ir ramybę.“
„Pirmiausia buvo tiffany šviestuvas „Ramybė“, darytas toj pačioj salėj prieš aštuonerius metus. Darydama pajutau begalinę ramybę, džiaugsmą, kad galiu kurti. Šiandien ramybės tema labai tinka mano parodos laikui – prieš Vėlines, prieš adventą. Gamta jau nurimusi ir mus įpareigoja susimąstyti, nurimti ir tarp tų ryškių spalvų suvokti tai, kas svarbiausia. Linkiu jums pasižvalgyti ir nurimti“, – kvietė parodos autorė susirinkusiuosius.
Paskui nusitęsė ilga sveikintojų eilė. Dailininkė Gabija Viduolytė priminė, kad jos kraštietė Jurgita turi ne tik freskos-mozaikos dailininkės, restauratorės, pedagogės specialybes, bet ir įgimtą ar išsiugdytą interjero dizainerės talentą: „Ji tiesiog jaučia interjerą – tai rodo jos gražiai ir skoningai sutvarkyti namai. Gimnazijoje jai suteikė patalpas rūsyje – ir jas Jurga padarė labai jaukias.“
Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos direktorius Alvydas Januškevičius sveikino menininkę ir džiaugėsi, kad mokiniai turi kūrybingą mokytoją.
Į J. Davidavičienės parodos atidarymą atėjo daug kolegų mokytojų, dailės studijos lankytojų, jos bičiulių ir talento gerbėjų. „Tutto a Dio“ muzikos fone susirinkusieji apžiūrinėjo paveikslus, gėrėjosi ramybės šviesą skleidžiančiais šviestuvais, šnekučiavosi.
Parodoje eksponuojamais kūriniais džiaugėsi dailininkės vyras ir sūnūs Aleksandras ir Augustinas. Artūras Davidavičius pripažino, kad menininkei žmonai labai svarbi kūrybinė saviraiška, bet šeimoje dėl to niekas nenukenčia, o namus puošia jos kūriniai. Davidavičių jaunėlis pasigyrė, kad jo piešinys respublikiniame konkurse pripažintas vienu geriausių. „Mama man patarė!“ – sakė devynmetis Augustinas.
Jurgitos tėvelis Aloyzas Stirka teigė, kad menišką prigimtį dukra gavo iš mamos, bet ir pats – mokslininkas, baigęs darbinę karjerą Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institute, išmoko groti armonika ir parodos atidaryme grojo dukrai ir jos kūrybos gerbėjams.
J. Davidavičienės kūrybos parodą Vinco Grybo memorialiniame muziejuje galima aplankyti iki gruodžio 18 d.
Danutė Karopčikienė
