Dažnas žodį „mokytojas“ esame linkę rašyti didžiąją raide, nes už jo yra žmogus, laikęs mažą pirmoko rankutę ir vedęs iki tvirto apsisprendimo. Patys mokytojai, spalio 5-ąją minintys Tarptautinę mokytojo dieną, taip pat turėjo savo mokytojus, į kuriuos lygiavosi, iš kurių mokėsi, o neretai ir rinkosi tą patį kelią kaip mylimas mokytojas – būti mokytoju. Tad šiandien mokytojai kalba apie savo Mokytojus.
Jurgita VOLBIKIENĖ, Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos direktorė, vokiečių kalbos mokytoja:
„Manau, kad pedagogo profesiją iš pašaukimo pasirinkę mokytojai yra ypatingi žmonės – itin turtingi savo vidumi. Kad gebėtum būti geru mokytoju, reikia pašaukimo. Ir čia geriausias lakmuso popierėlis yra vaikai. Jie jaučia mokytoją nuo pirmo kontakto, pirmo žodžio, pirmo žvilgsnio. Ne tik mokytojai vertina vaikų galimybes ir rašo už tai pažymius, bet ir vaikai vertina mokytojus ir nuo to priklauso bendravimo sėkmė ir mokytojų galimybės mokyti.
Pajuokaudama galiu sakyti, kad vadovaudama mokyklai praradau pagrindinį pedagoginio darbo pliusą – artimą kontaktą su vaikais, kuris įgyjamas mokant ir bendraujant, o ne vadovaujant ugdymo įstaigai. Bendravimas su vaikais, jų ugdymas yra mano gyvenimo varikliukas ir prasmė.
Nerealus jausmas, kai atiduodi vaikams viską ir matai, kad jie tas daleles pasiima ir ne tik pasiima, bet viršija tavo pačios lūkesčius.
Prisimenu savo pirmąją mokytoją Nijolę Bertulienę. Į pirmąsias pamokas ėjau į vadinamąjį pilknamį. Šio, prie Jurbarko gimnazijos buvusio pastato, jau nebėra. O pirmoji mokytoja išliko visam gyvenimui.
Man tai buvo mokytoja iš didžiosios raidės. Vėliau kartu su ja persikėlėme į Jurbarkų darželį-mokyklą, kur baigiau pradinę mokyklą. Mano visi mokytojai ir universiteto dėstytojai buvo nuostabūs, su malonumu juos prisimenu.“
Jolanta NORKŪNIENĖ, Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja:
„Mokytojauju jau 25-erius metus, bet nuo mažens, nuo darželio laikų, žinojau, kad būsiu mokytoja. Prie pasirinkimo tapti lituaniste neabejotinai prisidėjo idealu ir dideliu autoritetu buvusi auklėtoja ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja Nijolė Pavlavičienė.
Ji dirbo šioje mokykloje ir mokė mane nuo penktos klasės iki pat pabaigos. Būtent matydama ją aš supratau, koks turi būti mokytojas. Todėl N. Pavlavičienė man tikrai buvo ne tik autoritetu, bet ir padarė nemažą įtaką, kad pati tapčiau lituaniste. Prie tokio sprendimo prisidėjo ir pomėgis skaityti knygas. Bet būdama paaugle ir nežinodama kaip elgtis, dažnai svarstydavau, kaip tokioje situacijoje pasielgtų mano auklėtoja ir tada priimdavau sprendimus.
Mokytojui svarbiausios yra žmogiškos savybės. Tik tuomet – specialybiniai dalykai. Mokytojas pirmiausia turi būti žmogus. Jis turi nepamiršti, kad mokinys galbūt turi rūpesčių, kažkokių skaudulių, problemų.
Aš pirmiausia į mokinį žiūriu ne kaip į tą, kuris atsakinėja tam tikrą temą, bet kaip į žmogų, į vaiką. Tačiau vertindama jau vertinu žinias, o ne žmogų. Įvertinti, ar pedagogas dirba teisingai, padeda paprastas dalykas – tereikia pažiūrėti, ar buvę mokiniai, pamatę mokytoją, bėga į kitą gatvės pusę, ar eina artyn ir sveikinasi.“
Jolita ŠTRIMIENĖ, tikybos, biologijos mokytoja:
„Mano mokytojai ne iš šito krašto. Mokiausi Kaune, prieš daugiau nei tris dešimtmečius baigiau dabartinę „Aušros“ gimnaziją. Norėčiau padėkoti dviem savo mokytojams. Tai – kūno kultūros mokytojui Aleksui Orlovui. Su juo keliaudavome, slidinėjom, plaukėm baidarėm, plaustais. Su juo mes patirdavome nuotykių.
Kai pradėjau dirbti mokytoja, ieškojau sau autoritetų, į kokią sutiktą mokytoją norėčiau būti panaši. Išsirinkau sau autoritetu rusų kalbos mokytoją. Ne dėl to, kad rusų kalba labai sekėsi, bet man imponavo mokytojos asmenybė.
Mokytoja buvo rami, taktiška, bet kai jau pasako – visada tiesiai į taikinį. Niekada nekeldavo balso, užtekdavo žvilgsnio. Buvo puiki rusų kalbos ir literatūros specialistė. Ji atskleidė man rusų kalbos grožį, supažindino su literatūra ir tautos kultūra.
Net propagandinius kūrinius, kurie tais laikais buvo privalomi, sugebėdavo pateikti taip, kad gaudavome iš to peno savo sielai.
Kai pradėjau dirbti mokykloje ir įsivardijau sau, į ką norėčiau būti panaši, pagalvojau, kad norėčiau savo mokytoją sutikti ir jai apie tai pasakyti. Ir kartą Kaune ją sutikau, pasikalbėjom. Mokytoja buvo maloniai nustebinta.“
Rasa AUGUSTIENĖ, pradinio ugdymo ir šokio mokytoja:
„Noriu padėkoti buvusiai Viešvilės pagrindinės mokyklos direktorei Irenai Oičenkienei. Tai MOKYTOJAS iš didžiosios raidės. Pakvietusi mane dirbti direktoriaus pavaduotoja ugdymui, ji buvo visada šalia kaip mokytoja, patarėja, padrąsintoja ar tiesiog kaip draugė. Pasitikėjo manimi, nors neturėjau jokios vadybinio darbo patirties.
Irena Oičenkienė, turėdama turtingą vadybinių žinių bagažą, noriai dalijasi juo. Tai direktorė, kuri sukūrė mokykloje puikią bendruomenės atmosferą, dėl jos vadovavimo nė vienas mokykloje dirbantis žmogus niekada nejautė įtampos. Esu ir būsiu jai dėkinga už patirtį, įgytą mokykloje kaip pavaduotoja, o vėliau ir kaip direktorė.“
