Vinco Grybo memorialinis muziejus pristatė įgyvendintą projektą „Skulptūros atliejimas. Aišku kaip 2×2“. Projekto rezultatas – nauja edukacinė ekspozicija ir filmuota medžiaga, muziejaus lankytojams padėsianti susipažinti su bronzinės skulptūros liejimo technologija, kurią taikė ir Jurbarke gyvenęs ir kūręs skulptorius V. Grybas.
Iš noro suprasti
Naujoji edukacija atsirado iš noro suprasti, kaip gimsta bronzinė skulptūra. To, pasak muziejuje dirbančių dailininkių Rasos Grybaitės ir Gabijos Viduolytės, labai dažnai teiraujasi lankytojai ir nustemba V. Grybo sukurtą Vytautą Didįjį, stovintį Kauno Laisvės alėjoje, išvydę ir muziejaus skulptūrų salėje. „Bandai paaiškinti, o klausimų vis daugėja. Skulptūros atliejimas nėra toks paprastas, kaip dukart du“, – pripažino dailininkės. Poreikis ir noras turėti edukaciją apie skulptūros atliejimo raidą nuo meninės idėjos tapsmo bronziniu kūnu, kilo prieš gerą dešimtmetį.
„Link šito įvykio muziejus keliavo daugiau negu dvylika metų. Prieš dvylika metų gavome tokį mažiuką finansinį mestelėjimą, kurio dėka pradėjome, o pernai, turbūt jau ketvirtą kartą, buvo parašytas projektas, kurį galų gale labai teigiamai įvertino Lietuvos kultūros taryba“, – sakė Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja R. Grybaitė.
Lietuvos kultūros tarybos finansuotą, prisidėjus Jurbarko r. savivaldybei, projektą sudaro dvi dalys: skulptūrinė ekspozicija ir filmuota medžiaga apie jos kūrimą. Veiklas įgyvendino skulptorius Daumantas Kučas, sukūręs bronzinę skulptūrą „Ateinantis ir nueinantis“, ir kūrybos procesą nufilmavusi skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė. Abu menininkai dalyvavo projekto pristatymo renginyje.
Sudėtingiau nei dukart du
„Projektas vadinasi „Skulptūros atliejimas. Aišku kaip 2×2“. Bet yra kur kas sudėtingiau – skulptūros atsiradimas nėra toks paprastas dalykas. Todėl aišku, kodėl skulptūra yra vienas brangiausių menų – jis reikalauja labai daug ne tik kūrybinių, bet ir techninių procesų“, – pirmiesiems naujosios edukacinės ekspozicijos lankytojams sakė skulptorė A. Jasiukevičiūtė.
Nors, pasak menininkės, daug kam atrodo, kad skulptūra turi būti masyvi, monumentali, kokia ir buvo iki XX a. modernizmo, dabar ji gali būti ir labai maža, ir juvelyriška, ir pavirsti į instaliaciją. Muziejuje eksponuojamas skulptūros kūrimo procesas – tai kūrinys-instaliacija, kurį sudaro keli elementai: plastelino modelis, gipso formos su atlietu vašku, vaško modelis su liečiais, keraminė forma liejimui, atlieta bronza su liečiais, nusmėliuota bronza ir baigtas kūrinys – skulptūra „Ateinantis ir nueinantis“.
Meninę idėją skulptorius D. Kučas įgyvendino naudodamas klasikinę skulptūros atliejimo technologiją – tokią, kurią V. Grybas parsivežė iš Paryžiaus, kai 1925–1928 m. studijavo skulptūrą ir keramiką Didžiosios lūšnos akademijoje pas Antuaną Burdelį (Antoine Bourdelle, 1861–1929 m.) – ankstyvojo modernizmo skulptorių, tapytoją ir skulptūros mokytoją, taip pat Sevro taikomosios dailės aukštojoje mokykloje ir Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje.
„Mano užduotis buvo filmuoti – turėjau visą laiką trukdyti Daumantui, nes kito žmogaus buvimas su kamera trukdo susikaupti. Todėl jis kartais manęs net neįspėdavo, kad jau kažką naujo darys“, – sakė A. Jasiukevičiūtė, paaiškindama, kodėl ne visi skulptūros atliejimo etapai nufilmuoti. Iš viso ji prifilmavo 40 valandų, o filmukas išėjo 14 minučių.
Skirta Vincui Grybui
Rudenį minėsime 130-ąsias V. Grybo gimimo metines – skulptorius gimė 1890 m. spalio 3 d. Lukšių valsčiuje, Šakių r. Po studijų Kauno meno mokykloje ir Paryžiuje 1929 m. įsikūrė Jurbarke, buvusioje Vasilčikovo dvaro kontoroje įsirengė gyvenamąjį namą, skulptūros dirbtuvę, liejyklą. Čia sukūrė žymiausius monumentalius paminklus: Simono Daukanto, Vytauto Didžiojo, Žemaičio, Vinco Kudirkos, Petro Vileišio.
„Visą laiką sukosi akistata su Vinco Grybo kūryba ir suvokimas, kad turime parodyti visą skulptūros kūrimo ne paprastumą, bet sudėtingumą. Tai yra bandymas suprasti, kaip praeitis veikia ateitį, nes mes atsirėmėme į Grybo kūrybą ir į kūrėjo dramą, bet pasiūlėme šiuolaikinį sprendimą“, – apie projekto meninę idėją kalbėjo skulptorė A. Jasiukevičiūtė.
Idėjos paieškos truko ilgokai, būta minčių atlieti kurią nors V. Grybo skulptūrą ar sukurti proginį medalį. „Paskui pagalvojau, kad man, kaip kūrėjui, bus vertingiausia būti nuosekliu ir nuoširdžiu, daryti, kaip jaučiu. Tas darbas – impresija turi būti susijusi su šiomis vietomis, su Grybu, nebūtinai su jo darbais“, – sakė skulptorius D. Kučas.
Menininkas pasakojo, kad didelį įspūdį jam padarė aplinka, kurioje kūrė V. Grybas: muziejus, Sudargo piliakalniai, ties Vilkija leidžiantis link Nemuno atsiverianti panorama.
„Skulptūroje mane irgi domina peizažo tema. Čia galima pamatyti ir Sudargo siluetus, maža figūrėlė yra tolumoje, perspektyvoje. Ateinantis ir nueinantis – ir fiziškai, ir geografiškai, ir laike gali būti. Čia gal aš, o nueinantis – Grybas galbūt…“, – meninę idėją bandė paaiškinti skulptūros „Ateinantis ir nueinantis“ autorius. Tačiau paaiškinti meną dar sudėtingiau, negu skulptūros atliejimo technologiją.
Skulptūros virtuvė
Idėjos įgyvendinimas prasidėjo nuo piešinių. Skulptorius sakė piešęs daug ir visur – net virš debesų, skrendant į Paryžių, kur lankė A. Burdelio muziejų, ieškojo V. Grybo pėdsakų.
„Per piešinį vystai, išgrynini idėją. Tada imiesi plastilino – jis dedamas ant karkaso, padaryto iš vielutės. Tada statomos pertvarėlės, užtepamas gipsas. Kai sustingsta, pertvarėlės nuimamos, padaromos duobutės, pavaškuojama…“ – pasakojo D. Kučas. Skulptūros gamybos procesą iliustruoja jo sukurta naujoji V. Grybo memorialinio muziejaus ekspozicija.
Dar labiau užuolaidą į skulptūros gamybos virtuvę praskleidė A. Jasiukevičiūtės filmukas „Vienos skulptūros istorija“. Jame užfiksuoti aštuoni skulptūros kūrimo ir gamybos etapai: nuo piešinio iki bronzos liejinio apdirbimo, kai, nuglostyta menininko rankų, skulptūra įgyja galutinį – meno kūrinio – pavidalą. Kiti etapai – lipdymas, gipso formos, vaško liejimas ir vaško modelis su liečiais, vaško formavimas – tikrai truputį primena virtuvę, su pažįstamais buities rakandais ir prietaisais, kurioje sukinėjasi skulptorius, išmanantis visas, tik iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas, skulptūros gamybos technologijas.
Bronzos liejimas liejykloje, – tarsi koks raganavimas, tvoskiantis karščiu ir skendintis liepsnose. Filmuotoja pasakojo nenoriai buvusi įsileista į liejyklą – dėl jos pačios ir liejikų saugumo.
„Vienos skulptūros istorijoje“ neparodyti dar trys etapai: patinavimas, smėliavimas ir gurgučio pylimas. Net ir po išsamaus filmo autorės paaiškinimo, labai aišku tapo tik tai, ką ir siekė parodyti menininkai – kad skulptūros kūrimas nėra paprastas, kaip dukart du.
Vertingiausia – prisilietimas
Menininkai sakė, kad yra ir modernesnių skulptūros gamybos technologijų, tačiau ir jas pirmiausia turi sukurti žmogus. O klasikinis būdas, kurį naudojo V. Grybas ir tebenaudoja daugelis šiuolaikinių skulptorių, labiausiai vertinamas dėl kūrėjo rankų prisilietimo.
„Man atrodo, vertingiausia skulptūroj – autoriaus prisilietimas. Ir ta klasikinė technologija lipdymo iš molio ir panašiai – tai ir yra vertingiausia. O su kompiuteriu kitaip“, – sakė D. Kučas.
A. Jasiukevičiūtė akcentavo kompiuterinio meno neekologiškumą ir brangumą: „Kompiuterio spausdintuvui reikia elektros – tai labai neekologiškas meno kūrinio atsiradimo būdas. Industrija naudoja šiuolaikines technologijas, bet kiekvienu atveju skulptoriai kuria naują kūrinį ir stengiasi kuo mažesniu tiražu, vadinasi, kaskart reikia adaptuoti programas – tai brangu. Kita vertus, tie 3D spausdintuvai – ko jie nedaro, bet vis tiek turi įsikišti kūrėjas.“
Tas beveik buitinis lygmuo, pasak skulptorės, padeda beveik namudinėmis sąlygomis įgyvendinti idėją, nes kitu atveju kūrinys būtų visiškai neįperkamas. „Skulptūros menui tos paprastos technologijos vis labiau naudojamos. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra liejyklų, kur galima atlieti bronzą, ketų, aliuminį – nereikia kreiptis į kinus ar į ukrainiečius. Ir Grybo Vytautas Didysis buvo atlietas Lietuvoje ir rekonstruotas irgi Lietuvoje“, – pabrėžė A. Jasiukevičiūtė.
Naująją Vinco Grybo memorialinio muziejaus edukaciją pirmieji išbandė kaimynai šakiečiai – Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleiviai. Kviečiami visi! Edukacijai reikia registruotis iš anksto.
Danutė Karopčikienė