Žolinės dieną Jurbarką užliejo dainos ir kanklių melodijos, kvietusios į jau dešimtąjį, jubiliejinį, folkloro festivalį „Ant vandens“. Šiemet ši ypatinga, kas dvejus metus vykstanti šventė skirta Kanklių metams, todėl Nemuno pakrantėje atgijo gražios tradicijos, džiugino išskirtiniai pasirodymai.
Dėmesys kanklėms
Šių metų festivalis nustebino turininga programa, kurios pagrindinis akcentas buvo kanklės, jų tradicijos, dėmesys šio instrumento vietai lietuviškoje kultūroje. Trys šventės programos dalys savaip papildė viena kitą.
Pirmojoje, vykusioje Jurbarko kultūros centre, skambėjo šio centro folkloro grupių „Imsrė“ ir „Imsriukai“ atliekamos dainos. Šventę pradėjęs gyvas folkloro skambesys į renginį įnešė lietuviškos tradicijos ir autentiškos muzikos dvelksmo.
Po muzikinės įžangos festivalio dalyviai ir žiūrovai buvo pakviesti į docento Vytauto Alensko paskaitą apie žymų kanklininką Praną Puskunigį, jo gyvenimą, kūrybą ir reikšmingą indėlį į Lietuvos kankliavimo istoriją.
Netrukus apie prasidėjusį festivalį miestiečiams garsiai paskelbė miesto gatvėmis Nemuno link pajudėjusi spalvinga ir skambanti eisena. Jos dalyviai ne tik kvietė prisijungti, bet ir kūrė gyvą, vasarišką renginio nuotaiką.
Prie Nemuno vyko didysis festivalio koncertas, kuriame savo pasirodymais džiugino gausus būrys svečių iš įvairių Lietuvos kraštų – Šakių, Plungės, Priekulės, Juodkrantės ir Nidos. Skirtingų kolektyvų atliekama muzika, dainos ir kanklių skambesys sujungė atlikėjus ir žiūrovus į vieną bendrą šventės ritmą.
Šventę vainikavo vakare prie upės įžiebtas įspūdingas laužas „Žolynų ugnies šokis“. Liepsnos, Nemuno tėkmė ir festivalio bendrystė tapo simboliška ir jaukia šventės pabaiga.
Nuo tarptautinio iki respublikinio
Pasak festivalio sumanytojos ir „Imsrės“ vadovės Birutės Bartkutės, renginio istorija prasidėjo maždaug 2004–2006 metais. Per daugiau nei du dešimtmečius festivalis ne kartą keitėsi, tačiau jo tikslas – suburti žmones, kuriems rūpi lietuviška muzika, tradicijos ir gyvo folkloro skambesys, išliko.
„Pirmaisiais metais tai buvo tarptautinis festivalis. Į Jurbarką atvykdavo kolektyvai iš Vengrijos, Lenkijos, Moldovos. Šventė trukdavo kelias dienas, koncertai vykdavo ne tik mieste, bet ir aplinkiniuose kaimuose, bažnyčiose. Tada viskas buvo labai gyva – važiuodavome, dainuodavome, bendraudavome. Festivalis buvo tarsi didelė kelių dienų kelionė po kraštą“, – prisimena B. Bartkutė.
Laikui bėgant renginio formatą teko keisti. Išaugo apgyvendinimo, kitos išlaidos, renginio ritmą sutrikdė ir COVID-19 pandemija. Tarptautinį festivalį pakeitė respublikinis, tačiau, pasak vadovės, jis neprarado savo jaukumo ir traukos – į Jurbarką vis dar noriai rinkdavosi kolektyvai iš įvairių Lietuvos kampelių.
„Labai džiaugiuosi, kad šiemet jubiliejiniam festivaliui pavyko gauti Kultūros ministerijos finansavimą. Tai leido renginiui vėl atsiskleisti visu gražumu, padaryti daugiau ir parodyti, kad toks festivalis Jurbarkui reikalingas“, – sako B. Bartkutė.
Koncertai ant bangų
Nors festivalis „Ant vandens“ visada turėjo savo veidą, organizatoriai kasmet ieškodavo naujos temos – dėmesio centre buvo ir medus, ir duona, lietuviškos tradicijos. Tačiau, ko gero, didžiausias festivalio išskirtinumas slypi pačiame jo pavadinime.
„Norėjosi, kad tai nebūtų dar vienas folkloro festivalis su scena, žiūrovais ir atlikėjais. Norėjosi kažko, kas būtų būdinga būtent Jurbarkui. O kas gali būti labiau jurbarkietiška už Nemuną? Todėl mūsų festivalio koncertai ant vandens tapo tuo išskirtiniu ženklu, pagal kurį mus ir atpažįsta“, – pasakoja festivalio sumanytoja.
Kolektyvų pasirodymai vyksta ne tik scenoje, bet ir pačiame Nemune. Ilgamečio draugo, laivavedžio Kęstučio Kaučiko dėka atlikėjai dainuoja plaukiančiame laive, o kartu su jais į šią neįprastą muzikinę kelionę gali leistis ir žiūrovai.
Šiemet renginio organizatoriai – ansamblis „Imsrė“, visus nustebino ir dar viena netikėta idėja – tradicinius tautinius drabužius trumpam pakeitė originaliais iš augalų ir žolynų sukurtais ar puoštais apdarais.
„Norėjosi parodyti, kad folkloras nėra sustingęs muziejuje. Jį galima pamatyti kitaip, galima ieškoti naujų formų, tačiau kartu išlaikyti tai, kas yra mūsų. Tie žolynų drabužiai buvo tarsi mūsų žinutė – tradicija gali būti gyva, kūrybiška ir netikėta“, – apie šių metų sumanymą pasakoja B. Bartkutė.
Rūpestis dėl ateities
Vis dėlto už šventinės nuotaikos slypi ir kur kas rimtesnis rūpestis. B. Bartkutė neslepia pastebinti, kad jaunajai kartai lietuviškos tradicijos tampa vis tolimesnės. „Man labiausiai neramu dėl to, kad vaikai vis mažiau pažįsta savo tradicijas. Šiandien mokyklose jie dažnai nebemoka net paprasčiausių ratelių ar žaidimų. O jeigu vaikas nežino savo krašto dainų, žaidimų, papročių, kaip jis vėliau gali juos perduoti savo vaikams?“ – klausia ilgametė folkloro puoselėtoja.
Jos įsitikinimu, etnokultūrai turėtų būti skiriama gerokai daugiau dėmesio ne tik kultūros renginiuose, bet ir švietimo sistemoje. „Turime daugiau kalbėti apie savo šaknis. Jeigu to nedarysime, tradicijos tiesiog po truputį ištirps. Jų neįmanoma išsaugoti vien užrašant knygose ar eksponuojant muziejuose. Tradicija gyva tik tada, kai žmogus dainuoja, šoka, žaidžia ir perduoda kitam“, – sako B. Bartkutė.
Užsimindama, kad šis festivalis jai gali būti paskutinis, organizatorė apie ateitį kalba be dramatizmo. Atvirkščiai – ji tikisi, kad ilgametė tradicija nenutrūks ir atsiras žmonių, norinčių ją perimti. „Galbūt man tai jau paskutinis festivalis. Tačiau labai norėčiau, kad jis nebūtų paskutinis apskritai. Tikiuosi, kad atsiras jaunų žmonių, kurie norės tęsti tai, ką pradėjome mes. Juk negalime amžinai laikyti visko savo rankose – ateina laikas perduoti estafetę. Svarbiausia, kad būtų kam ją perduoti“, – sako B. Bartkutė.
žiūrovams dovanojo skambias melodijas ir pagerbė senąsias kankliavimo tradicijas. J. Sabataitienės nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
