Kraštierė Aldona Puišytė-Grigaliūnienė žinoma ir kaip poetė, ir dramaturgė, ir vertėja, nuėjusi sudėtingą gyvenimo kelią, apdovanota nepriklausomos Lietuvos valstybiniais apdovanojimais. Rytoj, sausio 4-ąją, poetė minės gražų 95-erių metų gimimo jubiliejų.
Gimė Aldona Puišytė 1930 metų sausio 4 d. gražioje ūkininko sodyboje prie Antvardės upelio Jurgeliškių kaime. Dabar kaimas priklauso Girdžių seniūnijai. Buvo jauniausias vaikas šeimoje, turėjo brolį Povilą ir dvi seseris – Seliutę ir Janutę.
Iki 1952 m. pavasario mokėsi Jurbarko vidurinėje mokykloje. Tačiau prieš pat abitūros egzaminus iš tėviškės viską palikus teko bėgti nuo grėsusių represijų. Mama jau anksti buvo mirusi, o tėvas sužinojo, kad šeima bus „išbuožinta“ – įrašyta numatytų ištremti į Sibirą sąrašuose. Tad, skubiai palikę didžiulį tvarkingą ūkį Jurgeliškių kaime, pasislėpė.
Aldona 1952 m. eksternu išlaikė abitūros egzaminus Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Studijuoti universitete lietuvių kalbą ir literatūrą negalėjo, nes stojant į aukštąją reikalavo socialinės kilmės pažymėjimo. O savo kilmės ir paslapties ji atskleisti negalėjo. Tad įstojo mokytis į respublikinę Kauno medicinos mokyklą. 1955 metais ją baigė įgijusi farmacininkės specialybę.
1955-1969 dirbo Kauno vaistinėse, vėliau Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyresniąja moksline bendradarbe, Kauno menininkų namuose. 1990 m. pirmame Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime rašytojos poezijos rinktinė ,,Neužmirštuolių skliautas” nominuota Nacionalinei premijai. Poetė dalyvavo rezistenciniame pasipriešinime okupacijai, bendradarbiavo antisovietinėje pogrindžio spaudoje. Jai suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės (rezistentės) teisinis statusas.
Poetė apie Girdžius ir savo tėviškę pasakoja labai šiltai ir įtaigiai. Atsiminimų knygoje ,,Ką gyvenimas įrašė”, poetė, prisimindama vaikystę, rašė: ,,Graži man medinė Girdžių bažnyčia. Jos altoriai skęsdavo gėlių žieduose, sakykla, klausyklos apipintos vainikais. Įspūdinga procesija aplink bažnyčią su nešamom vėliavom, procesijų altorėliais ir šventais paveikslais. Mergelės ir moterys procesijoje vilki baltais ir tautiniais rūbais. Išeiginiais kostiumais pasipuošę vyrai sunkiuose ūkio darbuose įdiržusiomis rankomis neša vėliavas ir altorėlius. O procesijos priekyje kunigas Zenonas Gelažius po baldakimu pagarbiai ir oriai neša žėrinčią auksu monstranciją su slėpiningai baltuojančiu Ostijos ovalu vidury. Šviesus, gražiai išsiuvinėtas arnotas jo asketiškam veidui teikia kilnumo. Lig šiolei pamenu šį dvasiškį, buvusį Girdžių parapijos kleboną, parengusį mane pirmajai Komunijai.
O, tas nepamirštamas gėlių žiedlapių barstymas! Svarbu gražiai pasemti žiedlapius iš pintinės ir pagarbiai nusilenkus pažerti juos priešais po baldakimu nešamą monstranciją. Koks tai atrodydavo reikšmingas veiksmas.”
2005 m. savaitraštyje „Šeimininkė“ poetė apie savo tėviškę Jurgeliškių kaime tašė: ,,O graži tėviškės gamta! Pavasarį laukinių gėlių žiedais marguojančios Paantvardžio lankos. Žydintis sodas, dūzgiančios bitės mamos bityne. Vasarą geltonuojantys javų laukai su žydruojančiomis rugiagėlėmis. Rudenį – obuoliai, krentantys į rasotą žolę. Žiemą – tolumoje dunksančios šerkšnotos giraitės. O Kalėdų ir Velykų švenčių slėpiningumas… Visa dabar atrodo kaip šviesus sapnas.
Vėliau – karas, šiurpūs pokario metai, elgetaujantys vokiečių vaikai iš Karaliaučiaus ir jo apylinkių, tremtys.
Dabar tėviškėje nieko nebeliko. Tik senų medžių guotas sodybvietėje prie tos pačios Antvardės, pasikeitusios neatpažįstamai.”
Toliau poetė mini ir savo likimą: ,,Vargu ar sovietmečio universitetas man būtų davęs daugiau nei geros knygos ir žurnalai iš dėdės kunigo Jono Puišio bibliotekos, išleisti prieškario Lietuvoje, kuriuos skaičiau nuo paauglystės. Savarankiškai ieškojau savojo kelio. Kūryboje viską lemia talentas, o ne literatūros teorijų išmanymas.
Iš tiesų esu atskiruolė tarp savo kartos poetų, nes į literatūrą atėjau pavėlavusi, kai jau buvo įmanoma kalbėti savo balsu, be melo klišių. Galiu džiaugtis, kad mano knygose nėra nė vienos eilutės, kuri būtų skirta ano meto kvailybei garbinti. Mano kūrybos kelias ėjo per atkaklų pasipriešinimą. Ne sykį skaudžia kaina, priverstiniu tylėjimu.”
Kai kurių poetės eilėraščių nespausdindavo, jai užtrenkdavo leidyklų ir redakcijų duris. A. Puišytės eilėraščiai grįždavo su idiotiškomis pastabomis – nėra idėjos, to sovietinio žmogaus iš didžiosios raidės! Net ir atvertusi jau išleistas knygas poetė aiktelėdavo, kad vienos ar kitos eilėraščio dalies nėra.
Per savo ilgą kūrybinį kelią išleido per trisdešimt knygų. Rašė eilėraščius, pjeses, poemas, eilėraščius vaikams, libretus ir kitokių žanrų kūrinius, vertė kitų autorių kūrybą iš vokiečių ir rusų kalbų. Jos kūriniai taip pat išversti į daugelį kalbų, bendravo ir bendrauja su daugeliu lietuvių rašytojų ir poetų, palaikė ryšius su užsienyje gyvenusiais žymiais lietuvių poetais.
Už kūrybinį darbą pelnė daugybę apdovanojimų. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai 2005 metais apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Sulaukusi garbingo amžiaus Kaune gyvenanti poetė šiuo metu persikėlė į Vilnių arčiau sūnaus Kęstučio Grigaliūno.
Visuomet savo kraštietę prisimename. Linkėdami stiprios sveikatos, kūrybinės sėkmės ir Dievo palaimos, sveikiname poetę su gražia sukaktimi.
Vytautas Lekutis
