Speigas verčia susigūžti ir veja po stogu. Benamiams šiltą prieglobstį gali pasiūlyti nakvynės namai. Jurbarke, Barkūnų gatvėje, nakvynės namai atidaryti 2012 m., bet, ko gero, dar niekada juose nebuvo užimtos visos vietos.
Per šalčius – kitokios taisyklės
Net ir paspirginus tikram žiemiškam šalčiui, Jurbarko nakvynės namuose gyvenimas teka ramiai kaip visada. Jokios apgulties, jokių iš gatvių, tarpuvarčių, parkų ar patilčių plūstančių benamių.
Tiesa, ramybės sąvoka čia sąlyginė. Nakvynės namai – visada padidintos rizikos zona, nes gyventojai – su savo ne šviesiausiomis istorijomis, ne pačiu teigiamiausiu gyvenimo būdu ir įpročiais. Bet kai gyventojų tik keletas – rizikos ir problemų ne per daugiausia.
Prasidėjusi žiema Jurbarko benamių neišgąsdino, nes nakvynės namuose jie nepasirodė. O gal mieste nėra benamių, išskyrus tuos, kuriems namai Barkūnų gatvėje jau tapo savi?
„Per šalčius benamiai neužplūdo. Tikėjomės daugiau, bet tik du atėjo prašytis prieglobsčio, ir jie mums jau pažįstami“, – savaitės viduryje, jau gerą dekadą tvyrant minusinei temperatūrai, sakė VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorė Audronė Balčiūnienė. Ji mano, kad mieste yra ir daugiau benamių, kurie turėtų teisę apsigyventi nakvynės namuose, tačiau reikia susitvarkyti dokumentus, nueiti pas gydytoją – kai kuriems tai yra didelė problema, kaip ir tai, kad nakvynės namuose reikia laikytis taisyklių.
Beje, per šalčius ir taisyklės keičiamos, bet ne visos. „Nakvynės namų durys atrakinamos tik vakare – dieną gyventojai čia negeli būti. Bet kai lauke toks šaltis, leidžiama būti ir dieną. Padarėme išimtį ir vienam dėl girtavimo ir konfliktų pašalintam gyventojui. Jis guodėsi, atsiprašinėjo, o ir negalime neįleisti, kai lauke taip šalta, – pasakojo A. Balčiūnienė ir pabrėžė: tačiau girti neįleidžiami, ir jie tą žino – prasiblaivo kur nors ir tik tada pareina.“
„Girtuokliavimo problema yra. Ne visi, yra negeriančių. Kai kurie ypač stengiasi kabintis, kartais net su ašaromis akyse prašo: duokit mums darbo. Bet kartais ir neišlaiko, nutrūksta. Jie džiaugiasi pašalpas gaudami ne pinigais – nes nesusivaldytų, pragertų. Taip jau yra, ir ta problema atsirado ne per dieną ir ne per metus“, – sakė A. Balčiūnienė.
Gyvenimas mokamas, nakvynė – veltui
Nakvynės namuose Barkūnų gatvėje yra 14 apgyvendinimo ir 2 apnakvindinimo vietos. Apgyvendinimo ir apnakvindinimo paslaugos teikiamos pagal Jurbarko r. savivaldybės tarybos patvirtintą tvarkos aprašą.
Apgyvendinami į krizinę situaciją patekę asmenys, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą Jurbarko rajone. Norint apsigyventi, reikia kreiptis į seniūnijos socialinį darbuotoją.
Už gyvenimą nakvynės namuose reikia mokėti. Pasak A. Balčiūnienės, mėnesio mokestis priklauso nuo gyventojų pajamų – jų pajamos mažos, tik minimali socialinė pašalpa, todėl ir mėnesio mokestis tik apie 20 Eur. „Lengviau su tais, kurie pašalpas gauna paslaugomis, o kuriems išmokami pinigai kartais lieka skolingi, nes pinigus jie labai greit išleidžia, „netyčia“ prageria. Iš dabar gyvenančiųjų skolininkų nėra, bet yra keletas, kurie pagyveno ir – dingo kaip į vandenį. Kai kurie patenka į įkalinimo įstaigas, kitų nežino ir socialiniai darbuotojai – tokius sugaudyti sunku“, – sakė VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorė.
Nemokamai suteikiama apnakvindinimo paslauga. Pagal patvirtintą aprašą Jurbarko rajono gyventojai nakvoti Barkūnų g. 8A gali ne ilgiau kaip 3 paras per metus, o kitų rajonų gyventojai tik vieną parą.
Apnakvindinami benamiai, krizę išgyvenantys asmenys, taip pat tie, kuriems nesuteikus nakvynės iškyla grėsmė jų sveikatai ar gyvybei.
Norintys apsinakvoti turi nakvynės namų darbuotojui pateikti tik asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Gyventojai ir darbuotojai
Nors, pagal aprašą, gyventi nakvynės namuose galima iki 6 mėnesių per metus, numatyta ir galimybė gyventi ilgiau, jeigu asmuo tikrai neturi gyvenamosios vietos.
Tokie – realūs benamiai – ir yra bebeik visi šeši šiuo metu nekvynės namuose gyvenantys asmenys: penki vyrai ir viena moteris. Darbuotojai juos vadina nuolatiniais ir per daug jais nesiskundžia – per keletą metų jie susipažino, prisitaikė ir susitaikė su tam tikra tvarka ir reikalavimais.
Nakvynės namai jiems tapo savais. Pavyzdžiui, Janina – vienintelė šių namų moteris, gyvena čia nuo pat pradžių. Dviviečiu kambariu jai nereikia su niekuo dalytis, todėl ant vienos lovos priguldyta gausybė minkštų žaislų – taip Janina kuria namų jaukumą. Ant stalo papuošta eglutė.
Nakvynės namuose gyvena ir Janinos brolis, nes jiedu neteko savo namų – tie buvo seni ir sugriuvo. Janina neretai sukiojasi po virtuvėlę, daro valgį sau, broliui, pavaišina ir kitus.
Nakvynės namuose švaru ir tvarkinga, kambarėliai jaukūs, dar nauji būtiniausi baldai. Tik apnakvindinimo kambarys jaukumu nepasižymi – čia stovi tik dvi oda aptrauktos kietos kušetės. Darbuotojai tą kambarį vadina kietuoju. Kitoks jis ir negali būti – iš tarpuvartės atvežtam žmogui baltos lovos nepaklosi.
„Kurie nuolatiniai – čia draugiškai, šeimyniškai gyvena. Čia kvepia maistu, kaip tikruose namuose“, – sako socialinė darbuotoja Milda Dulaitienė. Ji kiekvieną trečiadienį atveža iš IKI parduotuvės pagal sutartį gaunamų maisto produktų, kurių galiojimo sutartis jau besibaigianti. Produktų nakvynės namų gyventojams skiria ir „Maisto bankas“, o pietų kone visi eina į samariečių labdaros valgyklą.
Tačiau tokia šeimyniška vos ne idilė – ne visada, todėl naktimis nakvynės namuose dirba tik vyrai. Socialinės darbuotojos padėjėjas Arūnas sako, kad naktį darbas ne pats lengviausias: vieni ateina vakare patys pernakvoti, kitus atveža policija – iš gatvių, laiptinių – tie nebūna ramūs. Kai kurie paslapčia bando įsinešti butelį, o mes taip pat paslapčia surandame. Kartais tenka ir policiją išsikviesti, nors didelių incidentų nėra buvę – sako Arūnas. Tačiau ir nusnūsti ant budėtojo kambarėlyje stovinčios sofutės neišeina – iki nakties antros valandos į lauką vaikšto rūkaliai, o ryte pirmajam reikia atrakinti duris jau pusę penkių.
O Elena Dobilienė, dirbanti valytoja, sako: „Negalėčiau pasakyti, kad čia blogi žmonės – tik jiems yra nepasisekę arba jie yra suklydę. Nė vienas nuo to neapsaugotas. Jie čia televizorių pažiūri, kryžiažodžius sprendžia, valgo kartu susėdę, net ir Kūčios čia buvo – puikiausios. Kartais ir kokią knygą paprašo atnešti.“
Su nakvynės namų gyventojais E. Dobilienė niekada nekonfliktuoja, o šie jos klauso ir laiko savo geradėja: Elytė juos pamoko apsitvarkyti, liepia apsiskalbti ir nusiprausti, pagloboja, pašnekina, susirgusiam atneša arbatžolių.
Elena mano, kad negalima nė vieno žmogaus niekinti, žeminti – nes kaip šauksi, taip ir atsilieps, o parodytas žmoniškumas gali padėti suklupusiam žmogui atsitiesti. Tuo neabejoja ir socialinė darbuotoja Milda: „Tie žmonės nesugeba savimi pasirūpinti, todėl reikia jiems padėti. Neturėtume pykti ar juolab pavydėti, kad jiems daug kas yra duodama nemokamai, nes ar kuris iš mūsų norėtume būti jų vietoje?“
Pasak A. Balčiūnienės, nakvynės namų darbuotojų išlaikymas rajono biudžetui per mėnesį kainuoja apie 3 tūkst. Eur. Už komunalines paslaugas moka pati viešoji įstaiga iš savo už įvairias teikiamas paslaugas uždirbtų lėšų, taigi ir iš tų, ką sumoka nakvynės namų gyventojai. Pavyzdžiui, už spalio mėn., kai jau buvo įjungtas šildymas, mokesčiams prireikė beveik 200 eurų.
„Pagalba vargstantiems žmonėms savivaldybei visada kainuoja brangiausiai. Ekonomiškai tai nenaudinga, bet yra dar ir žmogiškasis faktorius“, – priminė A. Balčiūnienė.
Danutė KAROPČIKIENĖ
