Kai klasės ištuštėjo, vadovėliai sugulė bibliotekose, kai matematikos uždaviniai ir lietuvių kalbos kirčiai lyg migla saulei kylant garavo iš pavargusių galvų, būtent tada, birželio pabaigoje, Medaus slėnis sudūzgė lyg bičių avilys. Tai nebuvo palankus metas nei medunešiui, nei stovyklavimui, tačiau į stovyklą rinkosi Tauragės krašto skautai, apsiginklavę lietpalčiais ir guminiais batais, tėvelių padrąsinti, kad blogo oro skautavimui nėra.
Nors stovyklauja skautai kasmet, ši stovykla buvo tikrai kitokia. Skautavimo įgūdžiai čia turėjo galimybę išsiskleisti visu gražumu – mat skautai visai savarankiškai gyveno mišriomis skiltimis, t. y. patys rūpinosi pastovyklės įsirengimu ir tvarkos joje palaikymu, maistu bei dalyvavimu programoje. Skiltis – tai nedidelė grupė žmonių (7-10), kurioje visi turi pareigas ir yra labai svarbūs. Mišrias skiltis sudarė įvairaus amžiaus vaikai iš įvairių draugovių (vietovių).
Jau pati pirma diena buvo pilna iššūkių. Kiekvienai skilčiai (jų buvo 5) reikėjo pasigaminti pakeliamą laužą ir paruošti programą stovyklos atidarymui.
Pakeliamas laužas – tai vieta, kur verdamas valgis, džiovinami šlapi batai ir prie kurios vėsiais vakarais labai gera pasėdėti bei aptarti praėjusią dieną. Pakeliami laužai apsaugo pievą nuo išdeginimo. Šiai inžinerinei užduočiai vadovavo brolis vytis (labai „kietas“ suaugęs skautas) Mykolas. Ruošti medieną, nešti smėlį, rišti, kloti žolynus reikėjo kruopščiai, kokybiškai ir greitai, nes stovykloje skiltys rinko taškus už atliktus darbus, draugiškumą ir drausmingumą. Vadovai su nerimu stebėjo šį darbą, nes vaikai tai darė pirmą kartą, o nuo laužo kokybės labai priklauso, kaip seksis virti kasdienę košę, kuri turės palaikyti jėgas beveik visą savaitę. Pavakaryje jau liepsnojo laužai ir visose penkiose pastovyklėse virė pirmoji vakarienė, o laužavietės sėkmingai tarnavo iki pat paskutiniosios.
Į tarnybą stojus mėnuliui, Medaus slėnis ilsėjosi tyloje, nes intensyvi dienos veikla ir šaltukas vaikus greit suginė į palapines.
Dažnas rytas stovyklautojus pasitikdavo lietumi. Bet tai netrukdė žadinti kūną mankštoje ir išsimaudyti – ir lietuje, ir tvenkinyje.
Stovykloje daug dėmesio skyrėme dvasiniams poreikiams. Vienas iš tokių – tai sielos maitinimas Dievo žodžiu, nes esame gyvi ne vien tik duona. Dvasiniai pusryčiai – tai Naujojo Testamento skaitymas drauge ir apmąstymas tyloje bei dalijimasis tuo, kokį skonį juntu, „ragaudamas“ Šventojo Rašto žodžius.
Taip sustiprinti įžengdavome į dieną, kurioje buvo pilna visko – ir edukacinė medaus programa, ir bičių mūšis su širšėmis (spėkite, kas laimėjo), ir žygis, ir sportinės komandinės varžybos, ir vakaro programos su skautais vyčiais bei neskautais, bet labai skautiškais Antanu ir Justina, ir naktinė gyvūnų „medžioklė“, ir žaidimas „Žudikas“ (kai lieka tik vienas „gyvas“ stovyklautojas), ir pliusų-minusų naktipiečiai. Galėčiau ir toliau vardyti, bet bijau, kad pradėsite šnairai žiūrėti, jog per daug popieriaus gadinu, tad tik kelis žodelius tarsiu apie žygį į Raudonę (iki jos kokie 25 km).
Su žemėlapiais rankose bei užduotimi surasti lobį palaiminome ir išleidome skiltis į kelią. Lobis randamas tik tuomet, kai darai gera sau ir kitiems, todėl skautai turėjo ne tik susipažinti su Vytėnų miesteliu apvaikščiodami jo gatves ir gatveles, bet ir sugalvoti, kaip po savęs palikti ką nors gero. Ir apie tai paruošti „TV reportažą“ stovyklos vakaro programai. Pažiūrėję pristatymus, mes, vadovai, džiaugėmės matydami savo skautus ravinčius daržus, nešančius malkas, gražiai bendraujančius su vietos gyventojais, atsakingai ir draugiškai besielgiančius vieni su kitais. Turime viltį, kad gyventojų nuomonė sutampa su mūsiške.
Ateinančią vasarą Lietuvos skautai ir svečiai iš užsienio rinksis į stovyklą prie Masčio ežero Telšiuose. Paskutinį kartą šią vasarą Medaus slėnyje nuleisdami vėliavą ir apdovanodami pačią šauniausią skiltį, drąsiai galėjome tarti, kad su šiais penkiasdešimt jaunų žmonių, mes, vadovai, galime vykti į tarptautines stovyklas, kad šie vaikai geba elgtis atsakingai, moka sutarti su šalia esančiu, laikosi žaidimo taisyklių, kuriomis remiasi ir skautavimas, ir gyvenimas.
Ir jeigu paklaustumėte, kodėl mes – Aušra, Sigita, Rima, Danutė, Jolita, būdamos mamos, mokytojos, žmonos, rengiame skautų stovyklas, visą parą jaunatvišku ritmu jose gyvename, žaidžiame, šlampame, šąlame, savais automobiliais klampojame miškų keliukais, savo atostogas savanoriškai mainome į darbą, atsakytume: nes matome, kaip auga ir keičiasi jaunas žmogus, kai turi tikrą sąlytį su gamta, su bendraamžiu, su autoritetingu suaugusiuoju. Kas užaugs iš mažo žmogaus, tikrai priklauso nuo suaugusiųjų. Nuo mūsų ir jūsų.
Jolita Kuzmienė,
skautų stovyklos vadovė
