Šviesią spalio popietę ramiai leidžiantis rudeniškai nuauksintiems klevų lapams Jurbarko viešosios bibliotekos darbuotojos pakvietė prisiminti prieš dešimt metų Anapilin iškeliavusią talentingą poetę, žurnalistę, visuomenės veikėją Albiną Danisevičiūtę.
Dešimt metų neišblukino prisiminimų apie žmogų, kurio pėdos mūsų žemėje paliko gilius įspaudus, todėl erdvioje bibliotekos salėje vos užteko vietos Albinos draugams ir bendražygiams, jos talento gerbėjams, literatų klubo „Švieselė“ nariams. Trisdešimt metų rajono laikraštyje „Šviesa“ korektore, korespondente, kelių skyrių vedėja, redaktoriaus pavaduotoja dirbusi žurnalistė turėjo daugybę pažįstamų, su kuriais dalijosi savo eilėmis, kartu dalyvaudavo renginiuose, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje, todėl netrūko norinčių pasiklausyti jos eilių ir pasidalyti atmintyje saugomais brangiais prisiminimais. Prabilti juos paskatino Jurbarko kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Verdenė“ dainos, kurias taip mėgo ir kurių taip mielai koncertuose klausydavosi poetė, ir vaizdo įraše išlikusi autentiška žurnalistės kalba 1989-ųjų rugpjūčio 16-ąją sąjūdžio steigiamajame susirinkime Jurbarke.
Tačiau kad ir kokia svarbi A. Danisevičiūtei buvo kova už Lietuvos nepriklausomybę, didžiausią savo gyvenimo dalį ji paskyrė Jurbarko rajono laikraščiui „Šviesa“. Nors sovietmečiu žurnalistams nebuvo lengva, laikraštis Albinai buvo kaip namai – ji gyveno juo ir jame paliko daug savęs.
„Albina „Šviesoje“ rašė apie gamtą, apie žmones, kuriuos gerbė, kurie ėjo priekyje kitų. Nemėgo tik vidutinybių, prisitaikėlių, nekentė ir negalėjo susitaikyti su išdavyste. Iš Albinos mes mokėmės, nes tuo metu daug žodžių, tokių kaip ryžtas, pasirinkimas, tiesa – turėjo kitą prasmę. Mokėmės stiprybės, tvirtumo, pagarbos šeimai, meilės savo artimiesiems, bendrumo jausmo. Ji rašė labai gražiu, aiškiu braižu, turėjo tvirtą, stiprų žurnalistinį žodį ir didžiulę erdvę širdyje skambančiai poezijai“, – prisiminė „Šviesos“ redaktoriaus pavaduotoja Jolita Pileckienė.
Bene artimiausiai Albiną pažinojusi ir su ja ilgai draugavusi Margarita Karūnienė neslėpė, kad Albina buvo labai drąsi, beatodairiškai siekianti savo idealų, besižavinti pamatinėmis, iš tėvų įgautomis vertybėmis, moteris. Jai didžiausia brangenybė buvo ne turtas ir netgi ne talentas, kurį ji tikrai turėjo didžiulį, bet, kaip rašė viename savo straipsnių, doras gyvenimas.
Pasak M. Karūnienės, A. Danisevičiūtė žavėjosi Salomėja Nėrimi, gerai išmanė ir mėgo rusų literatūros klasikus Puškiną, Jeseniną, Lermontovą, Levą Tolstojų, Cvetajevą, Achmatovą. Daug keliavo – ne tik po Lietuvą, bet ir Rusiją, lankydama literatūrines vietas, rengė tokias išvykas savo draugams. Jos namuose iš seno patefono Laimono Noreikos balsu prabildavo Justinas Marcinkevičius, skambėdavo Putino, Pauliaus Širvio, Salomėjos Nėries eilės, kurias ir pati galėdavo deklamuoti valandų valandas.
Ir, žinoma, skaitydavo savo naujausias eiles, sugulusias į tris rinktines: „Tarp vėjų“, „Žvaigždžių šviesa“, „Išeinu per žalią žolę į mėlyną sutemų tolį“.
Kad dalis poetės eilėraščių dar niekur nėra spausdinti ir guli privačiuose archyvuose, patvirtino gydytojas Stasys Makūnas, perskaitęs vieną iš Sąjūdžio pradžioje jam sukurtų eilėraščių. Pasak buvusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jurbarko grupės pirmininko, Albina Sąjūdyje buvo neilgai, bet labai daug davė šiam judėjimui, ir net tuomet, kai nuo jo nusigręžė, daugeliui jurbarkiečių atrodė, kad tai ji veda Sąjūdį pirmyn.
„Albinos gyvenimą nulėmė tai, kad ji buvo maištingos, poetiškos sielos žmogus. Jai buvo nelengva gyventi okupuotoje Lietuvoje, bet nė kiek ne lengviau ir laisvoje šalyje. Rinkdamas medžiagą Sąjūdžio istorijai supratau, koks sunkus buvo jos gyvenimas ir kaip tai atsiliepė požiūrių skirtumams“, – įsitikinęs buvęs Sąjūdžio Jurbarko rajono grupės pirmininkas.
S. Makūnas priminė, kad 1988 m. spalio 19 d. A. Danisevičiūtė išleido pirmąjį Sąjūdžio laikraštį „Jurbarkiečių balsas“ – 48 egz. tiražu pasirodęs laikraštukas buvo vienas iš pirmųjų nepriklausomų rajoninių Sąjūdžio leidinių.
A. Danisevičiūtė buvo steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo delegate. S. Makūnas prisiminė, kad būtent suvažiavime pasikeitė jos nuotaikos: „Ji pajuto kažką, kas daugeliui dar atrodė tiki besivystanti idėja ir kas vėliau ne pačia geriausia prasme atsitiko mūsų visuomenėje ir valstybėje. Faktiškai tuomet Albina ir pasitraukė iš Sąjūdžio, bet nenutraukė savo politinės veiklos – ji dalyvavo rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą, buvo išrinkta pirmosios Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nare. Bet politika jai buvo per sunkus darbas, todėl vėliau atsidėjo tik kūrybai.“
Jurbarkietė Agnutė Jasaitienė A. Danisevičiūtę vadina talentingiausia pastarojo laiko mūsų krašto poete, žavėjosi ir tebesižavi išskirtiniu jos nuoširdumu, širdyje išsaugota atjauta vargstantiems. A. Jasaitienė pastebėjo, kad Albina ne kartą nedidelį savo atlyginimą išleisdavo skurstantiems paremti, o paskui mėnesį gyvendavo pusbadžiu, tačiau niekada nesigailėjo savo poelgių. „Taip nuoširdžiai remti skurstančius gali tik tie, kurie patys nedaug turi, bet širdyje saugo didelius turtus“, – tebemano labdaros organizacijų veiklą ilgą laiką kuravusi moteris.
Daugelyje renginių su „Šviesos“ korespondente A. Danisevičiūte dalyvavusi Jurgio Baltrušaičio literatūrinės bendrijos „Amžių varpas“ steigėja Danutė Maskolaitytė siūlė bendražygiams atiduoti Albinos talentui paskutinę pagarbą – išleisti jos poezijos rinktinę „Negęstanti žvaigždės šviesa“ ir sudėti į ją ne tik pačius geriausius poetės kūrinius, bet ir dar niekur nespausdintus eilėraščius.
Labai šviesiai ir gražiai savo tetą Albinukę prisiminė dukterėčia Asta Danisevičiūtė, kuriai likimas dovanojo galimybę vaikystėje klausytis jos skaitomų pasakų, pažinti ją tokią, kokią artimieji matė namuose. Iš šeimos A. Danisevičiūtė paveldėjo tvirtą charakterį, stiprią valią ir sugebėjimą bet kokiomis aplinkybėmis kovoti už savo tiesą, kuri aplinkiniams labai dažnai būdavo nepatogi.
Tokia ji prabyla ir iš savo paskutinės knygos „Žodžiuose sustingę praeities blyksniai“, išleistos 1999-aisiais 500 egz. tiražu. Dalis plonais viršeliais aprengtų knygų dešimtmetį gulėjo A. Danisevičiūtės artimųjų namuose ir tik prisiminimų popietėje pateko į autorę gerbusių, ją prisimenančių žmonių rankas. Sklaidant šioje knygoje publikuojamus 1976–1994 metais „Šviesoje“ spausdintus A. Danisevičiūtės straipsnių ciklus „Žmogus ir gamta“, „Kelionių eskizai“, „Likimų atšvaitai“, „Atgimimo etiudai“ susidaro įspūdis, kad ne taip jau toli ir nuėjome: teberašome apie žmogaus teisę žinoti, tebekovojame už demokratijos idėjas ir taip, kaip daugelį metų darė Albina, užstojame paprastą, niekuo neišsiskiriantį žmogų nuo svarbių, aukštai iškilusių, turtingų veikėjų savivalės.
Matyt, yra dalykų, kurie nesikeičia mainantis santvarkoms ir griūvant valstybių sienoms – tai įžvelgti ir suprasti sugebėjo jautria poetės siela pasaulį stebėjusi A. Danisevičiūtė. Sunku sutikti tik su tuo, kad „ji kovojo už geresnę Lietuvą, kad galėtume nors žalių žirnelių nusipirkti“, kaip atsiminimų popietėje išsireiškė vienas sovietinių laikų ponas, vargu ar kada nors buvęs tokios, kokią pažinome mes, A. Danisevičiūtės draugu.
Daiva BARTKIENĖ
