Mūsų rajono ir belgų jaunimo stovykloje, kuri šiemet vyko ežerų krašte Molėtuose, vadovėmis dirbo pačios dar neseniai buvusios tik stovyklautojos Lina Grinevičiūtė ir Monika Solovjovaitė. Susitikome, kad papasakotų apie stovyklą, bet pokalbis išėjo kur kas įdomesnis: su keletu provokacinių klausimėlių apie jaunimą, kuriuos merginos įtikinamai atrėmė. Iš tiesų, kodėl gi nevertinti jaunimo pagal geriausius, o ne pagal vieną kitą, kuris, anot merginų, prasikiša ir gadina visą reikalą.
Lina ir Monika – jurbarkietės, prieš porą metų viena baigė Naujamiesčio, kita – Vytauto Didžiojo vidurinę mokyklą, o susitikdavo sportuodamos. Dabar abi trečio kurso studentės: Lina Kauno technologijos universitete studijuoja taikomąją fiziką, Monika – Vytauto Didžiojo universitete ekonomiką. Mokslai sekasi gerai, sako merginos, bet tuoj pat ir patikslina – pasisekti gali vieną kitą kartą, o kad sektųsi visada, reikia ir pačioms įdėti daug pastangų.
Abi yra iš tų, apie kuriuos sakoma – aktyvus jaunimas. Lina yra fakulteto studentų atstovybės narė, šį rudenį ji pagal studentų mainų programą vyks tęsti mokslų į Slovėniją, Liublianos universitetą. Monika irgi dalyvauja savo universiteto Erasmus programoje.
Sugrįžusios į gimtąjį miestą, kur nuo pat vaikystės buvo tikros aktyvistės, dabar jau pačios padeda organizuoti Jurbarko jaunimo veiklą. Vasaros pradžioje stovykloje su lenkais „Tradicijų išsaugojimas“, kurią rengė VVG „Nemunas“, jos buvo jaunosios vadovės, stovykloje su belgais dirbo vadovėmis.
Čia, matyt, tik kažkoks biurokratinis pavadinimų skirtumas, nes ir vadovaudamos merginos išliko jaunos. „Keista, kai vaikai vadino „vadove“ ir kreipėsi „jūs“, – prisipažįsta Lina ir Monika. Jos stengėsi būti geros vadovės, tačiau ir „kietos“ – pačios juk neseniai dar buvo stovyklautojos ir žino, kokius vadovus jaunimas myli. Svarbiausia, pasak merginų, bendravimas – kam pavyksta rasti bendrą kalbą su jaunimu, tampa vadovais.
Kai jaunosios vadovės pasakoja apie vieną itin pavykusį stovyklautojų renginį – crazy vakarėlį (skaityti – kreizy, iš anglų – linksmas, pašėlęs. Ši pastaba – vyresniems skaitytojams, iš užsienio kalbų geriausiai mokantiems rusų), prikimbu prie to crazy. Kodėl lietuvių jaunimas tiek daug vartoja angliškų žodžių („darko gimtąją kalbą, kelia pavojų ne tik jai, bet ir tautai“ ir t.t., ir pan. – turbūt esame girdėję tokių bambėjimų, o gal ir patys pabambame)?
Todėl, kad anglų mes mokame, kad angliškai kai kas skamba paprasčiau nei lietuviškai – atremia merginos. Jokios nepagarbos, o juo labiau pavojaus lietuvių kalbai nėra – tikina jos. Mūsų tėvų karta vartojo ir tebevartoja rusiškus žodžius, ir nieko nesugriovė – remia toliau. Be to, tuos angliškus vartojame tik šnekamojoje kalboje, o rašome taisyklingai lietuviškai – sako, ir jau visai mane nuginkluoja. Pasiduodu!
Prisimenu, panašiai kalbėjo Jurbarke viešėdamas vertėjas Antanas Gailius (kur kas vyresnis už pašnekoves, bet jaunai mąstantis) – jauni kalbos „griovėjai“ su angliškais žodeliais jam atrodo tik juokingi, o ne pavojingi.
„Savanoriauti smagu“, – teigia Lina ir Monika, stovykloje vadovėmis dirbusios savanoriavimo principu – be atlyginimo. Bet ar joms neatrodo, kad mūsų jaunimas labiau mėgsta savanorišką veiklą, susijusią su pramogomis – stovyklauti, šokti, žaisti, užuot nešus seneliams malkas, prižiūrėjus ligonius ar dirbus kitus fizinius darbus? Fiziniu darbu jaunimas padeda savo giminėms, šeimoms – nesutrinka merginos. Nenuneigsi, šeimos ryšiai pas mus dar stiprūs: dauguma jaunuolių pažįsta ir lanko savo senelius, padeda jiems dirbti darbus.
Studentės Lina ir Monika dažnai, ypač važiuodamos troleibusu, išgirsta, kaip vyresni žmonės prastai atsiliepia apie jaunimą. „Tačiau dauguma jaunų žmonių yra puikūs, aktyvūs, daug kuo domisi. Nesėdi pakampėse ir negeria alaus, kaip sako vyresnieji. Tačiau kai bent vienas prasikiša, viską sugadina…“, – taip mano Lina ir Monika.
Jos abi nuo vaikystės buvo ypač aktyvios. Monika prisimena, kaip vienu metu lankė net šešis būrelius, grįždavo namo devintą vakaro. Iš kur tas noras daug ką išbandyti, dalyvauti, atsirinkti? „Svarbu užsikabinti. Į pirmąją stovyklą išvažiavau prieš septynerius metus“, – prisimena Lina. Nemažai priklauso ir nuo tėvų – jie turėtų paskatinti, kartais net šiek tiek panaudoti prievartos, kad vaikai ieškotų prasmingos veiklos. Ir patinkančios, nes laisvė pasirinkti – labai svarbu. Liną tėvai skatino šokti, bet ją labiau traukė sportas, ir tėvai leido jai sportuoti.
Kaune, žinoma, įdomiau: daugiau pramogų, daugiau žmonių, pažinčių, daugiau įvairios veiklos galimybių. Tačiau nė viena pašnekovių nepateisina tų, kurie skundžiasi, kad mažuose miesteliuose nėra ką veikti, ir Jurbarke yra daug nemokamų būrelių.
Daug priklauso ir nuo draugų, bet jei jau esi pasirinkęs aktyvų gyvenimą, ir tavo draugai bus panašūs. O kai esi aktyvus, vis ko nors trūksta, tada, pasak Monikos ir Linos, vėl ieškai ir – randi.
