Dvyliktokas Simonas Mikšys neabejoja, kad šiuolaikinis jaunimas – perspektyvus, nes turi daugybę galimybių. Daugybę? Vadinasi, reikia rinktis. Lengviausia pasirinkti, kai žinai, ko nori. Simonas žino jau nuo pirmos klasės, todėl turi mėgiamus dalykus, mokytojus, knygas. Tik merginos dar nepasirinko…
Antrus metus Simonas dalyvavo Konstitucijos egzamine, kuris nėra privalomas. „Ketinu studijuoti teisę, o Konstitucijos egzaminas – tarsi pasiruošimas studijoms“, – paaiškina vaikinas.
Jis, pasirodo, jau nuo pirmos klasės žino, ką nori studijuoti. „Ir čia ne tėvų įtaka – jie man nenurodinėja, ką turiu daryti, o mano paties pasirinkimas“, – skuba paaiškinti Simonas – galbūt tiems, kurie žino, kad jo tėtis – teisėjas. – Nuo mažens žinojau, kad tėtis eina į teismą, bet žinojau, kad yra ir kitų profesijų. Dar truputį galvojau apie ekonomiką, bet tikslieji mokslai manęs netraukia.“
„Bet teisėju būti nesirengiu, – pareiškia Simonas, – manęs netenkintų darbo sąlygos. Norėčiau dirbti advokatu. Arba – galima studijuoti doktorantūroje ir tapti dėstytoju. Bet tai tik viena minčių – kaip bus, dar nežinau. Be to, man labiau patinka mokytis, o ne mokyti.“
„Nežinau, ar esu geras mokinys. Išeina 10. Bet svarbu, ne kas išeina, o kiek gausi per egzaminą. Nors tai turbūt priklauso vienas nuo kito“, – svarsto dvyliktokas. – Mokykloje atradau tai, kad galima labai daug žinių pasisemti ir jas pritaikyti. O kaip pritaikyti, tai jau mūsų, o ne mokytojų rūpestis.“
Lietuvos Respublikos Konstituciją Simonas yra perskaitęs dešimt ar penkiolika kartų, bet, pasak vaikino, ne perskaityti svarbu, o suvokti straipsnių logines sekas. Simonui tai pavyko. „Jei mane norėtų kas apgauti, turėtų būti pasiskaitęs“, – sako jis, bet ir pripažįsta, kad Konstitucijoje ir pačiam dar yra ką pastudijuoti.
„Iš mokomųjų dalykų, kurie man patinka, išskirčiau istoriją. Ir dėl pačios istorijos, ir dėl mokytojo Jono Laurinaičio – jo mąstymas labai platus, per jo pamoką galima apie daug ką šnekėtis, mokytojas nesusikoncentruoja tik į istoriją. Žinoma, pirmiausia padarome tai, ką reikia. Labai geras mokytojas: jis paaiškina ne tik per pamoką – bet kada gali pas jį ateiti. Labai apsiskaitęs, su juo dalyvavome „Europrotuose“, – pasakoja Simonas atskleisdamas ir vieną savo laisvalaikio pomėgių: tai – intelekto žaidimai. – Prie kompiuterio stengiuosi laiko nešvaistyti, nors yra feisbuke ir teigiamų dalykų – mūsų klasė ten dalijasi užduotimis. Labai gerai, kai tingi eiti į skaityklą jų atsišviesti.“
Jei būtų galima, Simonas pasirinktų mokytis tik kokius keturis tikrai reikalingus ir įdomius dalykus. Bet negalima. Kas belieka? „Manau, kad galiu savarankiškai nuspręsti, į kurias pamokas galiu nenueiti. Jei būtų įdomus dalykas ar jei mokytojas sudomintų – eičiau“, – sako dvyliktokas.
„Mėgstu sportuoti. Krepšinį žaidžiu laisvalaikiu su draugais, bet reguliariai – triskart per savaitę ir stengiuosi išspausti iš savęs maksimumą“, – Simonas tęsia laisvalaikio temą, o jo draugas Rokas vis ragina paklausti apie paneles ir pasimatymus. Tas klausimas vaikino nesutrikdo. Kaip ir visi kiti.
Simonas apie
: „Į pasimatymus vaikštau nedažnai. Kviečiu aš, ne mane. Bet dar nieko nekviečiau… Neturiu merginos!
: „Turiu, ir ne vieną. Ir tokių, kuriais galiu pasitikėti.“
: „Valsą šokti moku.“
: „Manau, kad neturiu balso, bet mama sakė (jo mama – muzikos mokytoja), kad turiu klausą – o tai daug svarbiau.“
: „Bijau kraujo.“
: „Skrydis virš gegutės lizdo“ padarė didžiausią įspūdį.
: Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Renkuosi skaityti vertingesnes, negu lietuvių klasika, nes egzaminą gali išlaikyti ir jų neskaitęs.
: „Mėsos troškinys. Bet ne pats jį gaminu. Aš moku pagaminti tris patiekalus: išvirti košę, išvirti kiaušinį, išvirti makaronus.
: „Kad būčiau laimingas. Esu laimingas. Bet šią savaitę sužinosiu, ar būsiu dar laimingesnis, tai yra, sužinosiu Konstitucijos egzamino rezultatus. Pernai gavau kelionę į Briuselį, Europos Parlamente susitikome su Leonidu Donskiu – man jo asmenybė labai imponuoja. Bet ne prizai svarbu, o kad įrodyčiau sau, kad kažko išmokau.“
