Ši Vasario 16-oji Lybiškių kaime gyvenančiai Onai Pakutinskienei ypatinga – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną jai buvo įteiktas „Eržvilko spindulys“, tradicinė eržvilkiškių nominacija, skiriama šiam kraštui nusipelniusiems žmonėms. Pirmiausia – jį mylintiems, kiekvieną takelį žinantiems ir juo einant negailintiems kitiems širdies šilumos. Onutė – viena iš nemažo būrio tądien pagerbtų Eržvilko seniūnijos gyventojų.
Padėka
Onutė – kukli ir darbšti moteris – neslėpė nuostabos, jai šis įvertinimas buvo labai netikėtas. „Pagalvojau, kad gal yra žmonių, vertesnių už mane. Esu labai sujaudinta“, – sakė moteris.
Susitinkame pokalbiui Lybiškių bibliotekoje – vienintelėje išlikusioje kaimo kultūros židinio vietoje. Onutė, kaip meiliai ją vadina aplinkiniai, čia praleido daugelį metų. Kadaise, pastate kur tebėra biblioteka, buvo ir kultūros centras, ir paštas. Ji su nostalgija prisimena laikus, kai čia rinkdavosi kaimo bendruomenė, šurmuliavo renginiai, o žmonės dažniau lankydavosi vieni pas kitus.
Gimtinės trauka
Ona gimė ir užaugo Lybiškiuose, vėliau Kaune baigė technikumą, įgijo buhalterės specialybę. Tačiau širdis visada traukė namo. „Labai norėjau grįžti dirbti į savo gimtinę, bet tuo metu buvo paskyrimai. Iš pradžių patekau į Šimkaičius, tačiau galiausiai pavyko grįžti čia, kur labiausiai norėjau – į tėviškę“, – sako Onutė.
Kai griuvo kolūkiai, Ona liko be darbo, bet ilgai po namus nesidairė. Atsirado galimybė laikinai pavaduoti laiškininkę – neatsisakė, o pradėjusi dirbti su paštu susiejo tikrai netrumpą metų atkarpą.
„Iš pradžių vežiodavau spaudą, pensijas dviračiu. Nebuvo lengva, bet vyras padėdavo, ypač žiemą“, – prisimena anuometinį darbą Onutė. Vėliau jai buvo pasiūlyta pašto viršininkės vieta. „Labai baiminausi, ar sugebėsiu, bet vyras padrąsino, sakė – išeiti visada spėsi“, – pasakoja Onutė. Tik išeiti ji niekur neišėjo, paštui vadovavo net 20 metų.
Kaimo paštas tuomet buvo kur kas daugiau nei vieta siuntoms ar spaudai gauti. Pašte žmonės susitikdavo, dalindavosi naujienomis, pasikalbėdavo apie kasdienius rūpesčius. O ir ateinant ar dviračiu atvažiuojant laiškininkės visi laukdavo. Onutė prisimena, kaip net sunkiausiomis žiemomis su dviračiu įveikdavo sniego pusnis, kad žmonės gautų laiškus ir laikraščius. Darbas nebuvo lengvas, bet visada jautė pareigą, kad turi atlikti tai, kas priklauso.
Laukimo pilni namai
Paštas nebuvo vienintelis Onutės gyvenimo variklis. Šeima užaugino tris dukras, gyveno ūkiškai – kaip ir daugeliui, namuose buvo ką veikti. O dabar šie namai visad pilni laukimo, sugrįžtančių dukrų ir anūkų. Dvi Onutės dukros gyvena užsienyje, tačiau moteris džiaugiasi, kad anūkai moka lietuviškai. „Atvyksta pavasarot, dalyvauja renginiuose su vėliavėle – tikri Lietuvos patriotai“, – ar gali būti didesnis džiaugsmas močiutei.
Apie džiaugsmą Onutė kalba ir prisiminusi kaimo dramos būrelį. „Tai dovanodavo tiek džiaugsmo! Dabar turbūt jau nesugebėčiau“, – sako moteris, bet energijos nepraranda. Ji vis dar aktyviai dalyvauja kaimo renginiuose ir tiki, kad bendruomeniškumas yra labai svarbus – būtent tai palaiko kaimą gyvą.
Gyvenimas nepagailėjo sunkumų, ne viskas šventėmis ar renginiais matuota. Bene dešimtmetį ji slaugė savo vyrą, o dukra netikėtai tapo našle. „Abi su dukra našlėmis likom“, – susijaudinusi pasakoja ji. Tačiau gyvenimas tęsiasi. Dabar ji daug laiko leidžia su dukra, prižiūri šiltnamį, džiaugiasi anūkais, ypač tuo, kuris neseniai sulaukė 18-os, išsilaikė teises ir jau gali vežioti močiutę, kur tik reikia.
Nors kasdienybė ne visada lengva, Onutė randa džiaugsmo paprastuose dalykuose: gaminant valgį, prižiūrint gėlynus ar besišnekučiuojant su kaimynais. Jai svarbus bendruomenės gyvenimas, nepraleidžia švenčių, padeda organizuoti renginius ir vertina kiekvieną akimirką, praleistą tarp savų žmonių. Šiandien, sujungusi praeitį su dabartimi, meilę gimtinei – su gyvenimo iššūkiais, ji jaučiasi laiminga.
Ligita Gražulevičienė
