Žydinčiame sode sėdi žila kaip obelis moteris. Jos žvilgsnis įsmeigtas į kelią, o mintys klajoja toli, savo namų kieme. Ten taip pat žydi obelys, kvepia alyvos, o vakarais suokia lakštingalos. Ten mielas būtų kiekvienas žingsnis, bet už keliasdešimt kilometrų esantys namai šiai moteriai dabar nepasiekiami.
Jai pavydi visi Eržvilko socialinės globos filialo gyventojai, nes Salomėja – vienintelė „nepririšta“ prie lovos, ji gali vaikščioti. Sunkiai, įsikibdama į savo ratukus, bet eina. Tarsi vilkas narve sukdama ratus patvoriais mintyse tūkstančius kartų ji perkratė kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ką padarė ne taip, kad senatvę turi leisti valdiškuose namuose, tarp svetimų žmonių?
Rodos, gyveno kaip visi. Mašiniukę turėjo, važiavo kur norėjo. Abi dukras mylėjo, į mokslus išleido. Sunkiai dirbo kolūkyje, nemažas ūkis ir namuose buvo – tvartuose mūkė karvės, kriuksėjo kiaulės. Viskam reikėjo rankų, o kaimas be talkų neišsivertė, tad naktimis namo grįždavo klupdama. Ne tik iš nuovargio. Bet ir karvės buvo pamelžtos, ir gyvuliai pašerti, ir daržai nuravėti. Niekas Salomėjos nevadino tingine, tik vyras jai kad geria nuolat priekaištavo, nors pats kas vakarą keturiomis namo parropodavo.
Tokia tai buvo padėka už išaugintą įdukrą. Kas ima žmoną su kraičiu, o Salomėja nepabūgo vos gimusio svetimo vaiko. Nuo trijų mėnesių ant rankų sūpavo, vystyklus plovė ir nekantriai pirmojo žodžio – mama – laukė. Taip ir buvo visą laiką vadinama – ir vyro dukros, ir savo vaiko. Pirmoji muzikos mokytoja tapo, antroji siuvėjos modeliuotojos profesiją pasirinko. Studijuodamos abi gimtinėn kas savaitgalį lėkė, pilnus krepšius mėsos, sūrių, sviesto ir grietinės atgal į Šiaulius ir Vilnių tempė. Kai šeimas sukūrė, Salomėja jų vaikus augino. Lakstė basi po sodą, uogas skynė, žirnius gliaudė – kur vasarą vaikams geriau rasi nei kaime pas močiutę?
Kai prieš penkerius metus numirė vyras, namuose Salomėja liko viena. Vis rečiau atvažiuodavo ir dukros. Tikroji jau kelinti metai gyveno Vokietijoje, kur savo firmą įkūrė, kelią į tėviškę pamiršo ir įdukra. Salomėja rūpinosi greta gyvenanti dukterėčios šeima. Į miestą pas daktarus nuveždavo, vaistų, duonos nupirkdavo – kiek čia vienam žmogui tereikia?
Salomėjos gyvenimas pasikeitė akimirksniu. Niekada, rodos, ir nebuvo susirgusi – tik nugarą po bulviakasių ar daržo ravėjimo paskaudėdavo, nes viską susirietusi dirbdavo. Bet vieną dieną lipant laiptais galva susvaigo. Atsibudusi ligoninėje nevaldė vienos kūno pusės, o daktarai gąsdino, kad ir nevaikščios – trūko du stuburo slanksteliai. Beveik pusmetį slaugos skyriuje gulėjo kaip pagalys, nesipriešino išgirdusi, kad bus pervežta į globą. Visi, su kuo kalbėjo, gyrė tvarką Eržvilke ir tų namų darbuotojus.
Nieko blogo apie juos Salomėja ir dabar negali pasakyti. Lova balta, valgyti paduota, o skanu ar neskanu, ji nesvarsto – sako, kad alkanam viskas turi būti skanu. Tik sunku svetimoje vietoje be cento kišenėje gyventi.
Salomėja gauna pensiją, bet kai atskaito už pragyvenimą, jai telieka aštuoni litai. Liktų ir daugiau, jei nereiktų pirkti vaistų ir mokėti turto mokesčių. Namai užrašyti dukroms, bet ir jai paliktas kampelis. Tas kampelis kiekvieną mėnesį iš piniginės ištraukia 60 Lt. Aplankiusi dukterėčia kaskart po keliasdešimt litų palieka, bet tie pinigai akyse ištirpsta. Pavasarį batelius nusipirko, įėjusi į parduotuvę silkių dėželės panoro – ir vėl be cento liko.
O namuose gyvenant visko užteko, iš pensijos net malkoms kasmet po tūkstantuką susitaupydavo. Norėtų Salomėja ir dabar sugrįžti namo, tik kas tokį galą ją veš? Kažin ką ten ir berastų – girdėjo, kad viskas išnešta, atviros durys plaikstosi. Kitaip ir būti negali: palietą pieną visi kaimo šunys laka. Ne kartą sakė dukroms sodybą parduoti, bet abi nesueina ir nesusitaria.
Salomėja žino, kad ne atstumai išskiria žmones, o abejingumas. Įdukra su anūke keliskart per metus parapijos bažnyčioje koncertus rengia, bet mamos aplankyti nepasivargina. Tiesa, kartą Eržvilke buvo, direktorės paprašyta po Kalėdų koncertą surengė, užėjusi paklausė, kaip gyvena.
Prieš metus iš Vokietijos trumpam užsukusi dukra žadėjo aplankyti balandį ar gegužę. Jau turėtų kurią dieną ir pasirodyti. Kol savuose namuose gyveno, telefonu paskambindavo, o dabar net žinelės jokios neduoda. Bet jei atvažiuos, su ašaromis maldaus bent trumpam namo parvežti. Sijonėlį kokį spintoje susirastų, atsibodo visą laiką vien treninginėmis mūvėti.
Kai praėjusį rudenį prireikė batų, socialinė darbuotoja pinigų paskolino – visą žiemą Salomėja iš skolų vadavosi. Dabar vėl ar tik ne pusantro šimto skolinga: susigundė kirpyklon nuvažiuoti, cheminį sušukavimą užsisakyti – juk tik plaukai dabar jai ir primena jaunystę.
Todėl sėdi Salomėja prabangioje globos namų pavėsinėje neatitraukdama akių nuo kelio. Nei pernai, nei šiemet per Motinos dieną dukrų nesulaukė. Kai kitos rauda, kad vaikų neturi, Salomėja sako, kad ir ji ne kitaip jaučiasi – tik už kitas daugiau visą gyvenimą vargo.
Kai labai jau širdį suspaudžia, užsidariusi kambarėlyje ašaromis skausmą aplaisto. Su kiekviena nelaime žmogus pamažu apsipranta, užsigeležijo ir ji. Tik pavasarį, kai žydi sodai, savų pasiilgsta ir labai namo norisi. Toks užkeiktas, matyt, jai skirtas gyvenimas.
Daiva BARTKIENĖ
Gražu