Su Seredžiuje gyvenančia Gertrūda Ambrozaitiene susipažinau rinkdama medžiagą knygai „Jurbarko kraštas. Žmonės ir jų darbai“. Nustebino supratimas, kad tradicinis menas ne tik geriausiai pasaulyje reprezentuoja tautas, bet ir padeda žmonėms išsaugoti kultūrinę tapatybę, pajusti savo vertę.
Gertrūdos namai – vieni gražiausių. Juose tebėra mirusio vyro Juozo sumeistrauti baldai, įspūdingas medžio drožiniais išpuoštas interjeras. Tie drožiniai ne tik džiugina širdį, suteikia polėkio sielai, bet ir išgarsino moterį pasaulyje. O imtis medžio drožybos Gertrūdą paskatino vyras jiems gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Gertrūdos ir Juozo Ambrozaičių gyvenimo istorija verta rašytojo plunksnos.
Gertrūda gimė, užaugo gražiame Seredžiaus krašte. Tėvas buvo visų galų meistras: jo rankos visus darbus mokėjo, visus ir darė – siuvo batus, meistravo baldus, drožė šachmatus. Gertrūdos mama, kaip ir visos to meto moterys, rėdė šeimą, puošė namus. Nuo pat vaikystės augusi jaukioje aplinkoje, kur kiekvienas daiktas buvo tėvų rankomis sušildytas, ji ir pati pamėgo rankdarbius, išsiugdė poreikį kurti. Mamos pamokyta nuo mažens siuvinėjo, mezgė, nėrė vąšeliu. Baigusi mokyklą pasirinko ikimokyklinio ugdymo pedagogo specialybę. Dirbo vaikų darželyje Seredžiuje, vėliau – Armeniškiuose. Jos vadovaujamoje ugdymo įstaigoje visus žavėjo rankdarbiai, puošę vaikų žaidimų kambarius, miegamuosius, bendro naudojimo patalpas. Gertrūda skatino kurti ir savo pavaldines. Kaip pasakojo jos buvusios kolegės, iš viso rajono vaikų lopšelių–darželių vedėjos, auklėtojos–metodininkės važiuodavo šios ikimokyklinės įstaigos moterų kūryba pasigrožėti.
Taip susiklostė gyvenimas, kad 1989 m. Gertrūda įsikūrė Middleburyje, Konektikuto valstijoje, JAV. Patekusi į visiškai jai nepažįstamą ir kultūriškai skirtingą pasaulį, Gertrūda ieškojo užsiėmimo, mintimis suartinančio ją su tėvyne. Matydama vyro Juozo Ambrozaičio gebėjimą drožti medį, pabandė tai ir ji – darbui reikalingų įrankių netrūko, o ir patyręs konsultantas visada buvo šalia. Netrukus paaiškėjo, kad šis užsiėmimas – ne tik turiningas laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir dvasiškai stiprinanti, įkvepianti kūryba. Kiekvienąkart buvo ieškoma naujovių, tačiau abiems Ambrozaičiams kūrybos pagrindas buvo vienintelis – lietuviškas liaudiškasis, tradicinis menas. Gertrūdos darbai buvo eksponuojami ir įvairių etninių grupių kūrėjų darbų parodoje. Jai malonu buvo amerikiečiams parodyti unikalaus lietuviško meno savitumus. Tokia paroda suteikė galimybę pamatyti bei pajausti ir kitų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių tautų žmonių kūrybos tradicijų raišką.
Vienądien New Britain miesto kunigas Jonas Riktoraitis paprašė parapijiečių Gertrūdos ir Juozo Ambrozaičių išdrožti penkių metrų aukščio koplytstulpį. Gertrūdai tai buvo pirmas toks didelis ir atsakingas kūrybinis darbas, bet labiausiai jaudino kunigo pasitikėjimas. Ambrozaičiai su pagarbia meile savo kaltais, kalteliais į koplytstulpį guldė sakralaus tradicinio lietuviško meno simbolius. Taip koplytstulpyje atsirado Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras, šalia jų parimo Rūpintojėlis, tautiškumą atspindėjo Vytis. Galiausiai koplytstulpis buvo baigtas ir su visomis iškilmėmis pastatytas prie Šv. Andriejaus bažnyčios.
J. Riktoraičio prašymu Gertrūda išdrožė ir nedidelę koplytstulpio kopiją, kurią kunigas norėjo matyti ant savo darbo stalo. Minint parapijos įkūrimo šimto metų sukaktį, kunigas J. Riktoraitis surengė parapijiečių piligriminę kelionę į Vatikaną ir susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Popiežiui kunigas padovanojo G. Ambrozaitienės kūrinį. Pati autorė apie tai sužinojo tik piligrimams sugrįžus iš Vatikano ir pamačiusi nuotraukas, įamžinusias iškilmingą momentą.
Apie kunigą Joną Riktoraitį, beje, jau mirusį, Gertrūda pasakoja su didele pagarba. Popiežiui Jonui Pauliui II viešint Lietuvoje į Šiluvą J. Rikoraitis atgabeno Švč. Mergelės Marijos statulėlę ir paprašė ją pašventinti. Kaip šventa relikvija statulėlė dabar keliauja per Lietuvą, teikdama tikintiesiems stiprybę ir viltį. Ji pagarbiai buvo sutikta ir visose Jurbarko dekanato parapijose.
Kitas kartu su Juozu išdrožtas kryžius, įamžinęs vyro gimtinę, stovi jaukioje Liudo Ambrozaičio sodyboje Naukaimio kaime, Šimkaičių seniūnijoje.
Juozas Ambrozaitis, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, visą gyvenimą išliko dideliu Lietuvos patriotu. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, po daugiau nei 50 metų pasiryžo grįžti. Seredžiuje, savo žmonos tėviškėje, pasistatė namus, kuriuos iki pat mirties savo rankomis kūrė ir gražino.
Gertrūda mėgsta tapyti, megzti, daryti rankdarbius iš lino. Jie papuošė ne vieną Seredžiuje vykusį kultūros renginį. Tik kurdama Gertrūda apie parodas ir atsiliepimus negalvoja – rankdarbiai jai suteikia polėkį, sielai ramybės ir džiaugsmo, o namams – jaukumo.
Tolimą pasaulį apkeliavusi G. Ambrozaitienė supranta: kad ir kur begyventum, privalai išlikti savo krašto kultūros skleidėju ir sergėtoju.
Regina Kliukienė
Kultūros skyriaus vyr. specialistė
