Skarele ryšinčią moterį retai pamatysi. Ir žindaitiškės į savo kaimo biblioteką atėjo, su vienintele išimtimi, vienplaukės. O kaipgi? Juk mamų, močiučių, anytų, savo skareles buvo sunešusios į parodą, kurią sugalvojo ir surengė bibliotekininkė Silvija Pužeckaitė. Išpasakojusios istorijas, nuotraukai moterys, ir netgi viešnios iš Jurbarko, apsigobė skarelėmis. Gražu!
Paroda „Skarelėje matau tave, Mama“ Žindaičių bibliotekoje buvo atidaryta Motinos dienos proga. Iš viso parodoje – 103 skarelės ir skaros, o jas sunešė 10 moterų, bet, pasak bibliotekininkės, galėjo būti ir daugiau, nes, kaip dažnai esti, kažkas laiku nepamatė, paskui apgailestavo: juk galėjau ir aš atnešti.
Gegužės pabaigoje moterys atėjo dar kartą paroda pasigrožėti ir eksponatus namo išsinešioti – suguldys į spintas ir komodas, levandos šakelę įspaus ir tik retkarčiais ištrauks pasidžiaugti ar po kaklu pasirišti.
Tik ne Juzefa Čiulkinienė. Ji vienintelė atėjo ryšėdama skarele – didele, kutais apkraštuota, prie suknelės gražiai derančia. „Užtai kad mano galva bijo vėjo, – paaiškino. O bibliotekininkė Silvija papildė: iš Juzefos dukros Violetos girdėjusi, kad mama taip mėgsta skareles ir gausybę gražių turi, jog iš namų kojos nekelia galvos neapsirišusi.
Žindaičių bibliotekininkė jau ne pirmą kartą Motinos dienai surengė ne ką nors apskritai apie motinystę, bet kas primintų pačių žindaitiškių mamas. „Pernai buvo mamų ir močiučių fotografijų paroda, labai šilta ir sulaukusi labai gražių atsiliepimų. Šiemet vėl norėjau kažko šilto, kad prisiliestume prie mamos. O namie aš turiu gerą patarėją – mano mama jau seniau man sakė apie tas skareles, ir šiemet įgyvendinau“, – pasakojo S. Pužeckaitė. Ji pati parodai atnešė net 40 savo mamos Irenos Pužeckienės ir močiutės Bronislavos Bastienės skarelių. Ypač didelis močiutės skarelių palikimas ir įvairovė: kasdienai, šventėms, visiems metų laikams ir visoms progoms, net ir gedului, vadinamosios žėlaunos.
Pirmoji skarelių į biblioteką atvežė jurbarkietė matematikos mokytoja Dalia Kundrotaitė. „Jurbarkiete tapau tik po močiutės, gyvenusios Telviakų kaime, mirties. Julė Brazaitienė mirė 1994-aisiais, sulaukusi 97 metų“, – pasakojo Dalia ir rodė atsineštas senas nuotraukas – močiutė visose su skarele. Į parodą ji atnešė tik plonąsias, gražiąsias, o namie močiutė ryšėdavo kitokias, namines. „Šitą ryšėdavo eidama į bažnyčią, čia jos sesers iš Amerikos atsiųstos, – skareles, kaip močiutės prisiminimą kilojo Dalia, – šitos – jos brolio mokytojo iš Kražių dovanotos, visada jai atveždavo skarelę.“
Dalia Rainienė parodai atnešė savo anytos Onos Rainienės skareles. „Anyta nešiojo skareles, bet būdama jau vyresnė pirkdavosi skrybėlaites, skaras jau tik po namus“, – pasakojo moteris. Į parodą ji atsivedė anūką, bet turi ir anūkių – bus kam tas skareles palikt.
Ir Dalios vyras Algimantas Rainys prie šios parodos prisidėjo – jis padarė labai dailius medinius stovus eksponatams. „Jis mūsų auksarankis, padeda kai tik prireikia“, – gyrė bibliotekininkė Silvija.
Dabar dažniausiai skarelė moterims ant kaklo, bet žindaitiškės šnekučiuojasi, kad kai dizaineriai parodys, jog mada – ant galvos, tuoj visos apsiriš skarelėmis galvas. Birutei Petraitienei, kurią bibliotekininkė Silvija vadina didžiausia idėjų įgyvendinimo pagalbininke ir bendradarbe, skarelė – tik po kaklu. Ir į parodą ji tokias atnešė: viena su tokiais burbuliukais, pasak Birutės, labai patogi, kita – ryški su ornamentu, mugėje pernai pirkta.
Ar dažnai skareles žindaitiškės perka? Moterys sukruto pasakotis, kad kai pasitaiko būti kokioje mugėje, būtinai nusiperka, o ir dovanų kartais skarelę gauna.
Lijana Bietkienė pasidžiaugė mamos dovanota skarele, kartu su mama Zofija Žilinskiene jiedvi ir į renginį atėjo. Zofija aprodė ekspozicijoje savo skareles – kiekviena su istorija, kiekviena su prisiminimu. „Šita yra Skirsnemunės fabriko darbo, – sakė ji. – Ne ne, nedirbau aš ten, nusipirkau aš ją. Bet va, įdomu, kad Skirsnemunės. Šita su gėlėmis juodam dugne tik panaši į tas, kur iš Amerikos atsiųsdavo, bet turkiška ji iš tikrųjų. O ta yra iš Uzbekijos – dovana ir prisiminimas.“
Tarp Aušros Žebrauskienės parodai paskolintų skarelių yra ir ta, kurią ji gavo dovanų pirmą kartą tapusi močiute. O Bronislava Stūronienė, gyvenusi Vertimuose, turėjo ir amerikonišką skarelę, labai ją mėgo. Bronislavos skareles į parodą atvežusi dukra Rūta Kriščiukaitienė papasakojo, kad mama buvo giesmininkė ir turėjo skarą, kuria puošdavosi eidama į šermenis.
Alytė Valaitienė atnešė ne tik skarelių, bet ir didelių skarų, kurios šildo galvą ir pečius žiemą. „Šitai yra daugiau kaip šimtas metų. Ji iš Palangos parvažiavusi, mano marčios močiutė ją nešiojo, o aš dabar ją per Užgavėnes užsirišu, – Alytė išskleidė juodą ryškiai gėlėtą ir su kutais skarą. – O šita dovanota mano keturiasdešimtmečiui, – skleidė jau kitą, – šitą nusipirkau, kai buvo gedulai, o šita tai Balandinės girininkų dovana, kaimynystėj gyvenom.“ Paskui pakiloja skareles iš savo kolekcijos, kurias ir pati ant kaklo užsiriša. „Ant galvos – tai ne, nes netinka man prie veido bruožų“, – paaiškina ir šypsosi, pasakoja, kad tik namie, žolę pjaudama galvą apsiriša, o eidama į žmones, kai šalta, dedasi kepurę. „Laikai pasikeitė, – sako Alytė, – mama niekada nevaikščiojo su kepure.“
Tačiau ir pasikeitusiais laikais žindaitiškės sutiko apsirišti skarelėmis, iš gausybės išsirinko gražiausias, ir nuotraukoje – tokios gražios, kaip kad buvo jų mamos ir močiutės.
Jurbarko viešosios bibliotekos direktorė Rasida Kalinauskienė atvyko su dovanėlėmis pasidžiaugti ir padėkoti už parodą. „Silvija yra kultūros žmogus, ir jai labai svarbios šeimos, kaimo tradicijos, ji yra tradicijų puoselėtoja. Ji sugeba surinkti, surašyti ir taip sudėlioti, kad išliktų, – Žindaičių bibliotekininkę gyrė direktorė. – Šiais laikais, kai mes visi bėgam ir turim daiktų perteklių – iškelti iš skrynių senas skaras, kurios turi mums jautrią istoriją! Užsirišom skarelę, ir yra šilta. Šiandien tikrai labai šilta, ačiū, Silvija“, – dėkojo ir visas susirinkusias moteris apdovanojo kulinarinio paveldo pyragais.
„Rengdama parodą nesitikėjau, kad sulauks tiek susidomėjimo, tiek lankytojų ir tokio gražaus uždarymo. Labai turiu padėkoti jums, mielosios!“ – bibliotekininkė S. Pužeckaitė dėkojo renginių lankytojoms, knygų skaitytojoms, toms moterims, kurios kaimynystės, giminystės ryšiais susietos, bendrais prisiminimais tarsi skarelių mazgeliais suraištytos.
