Vis dar neblėsta atostogų įspūdžiai. Ir negali išblėsti, jei per atostogas ne tik valgei ir miegojai, bet plėtei akiratį, susipažinai su įdomiais žmonėmis, kalbėjaisi, bendravai. Turi ką prisiminti ir jurbarkiškiai Urtė Laurinaitytė ir Mantas Bendžius – susibičiuliavę „Vaivorykštėje“ šiemet abudu kartu jie dalyvavo Mažosios teatro akademijos vasaros stovykloje.
Urtė ir Mantas į „Šviesos“ redakciją užsuko vieną penktadienio popietę, iškart po pamokų. Buvo šiek tiek sušalę, šiek tiek sulyti – visą savaitę merkė įkyrus rudeniškas lietus. Atėjo „Žvilgsnio“ skaitytojams papasakoti apie tą teatrinę stovyklą, kurios patyrimais ir įspūdžiais vis dar gyvena. Pokalbis dėliojosi nuoširdžiai ir ne tik apie stovyklą.
„Ką veiksite tokį bjaurų savaitgalį?“ – klausiau mintyje turėdama lietų, kuris, atrodė, niekada nesibaigs.
„Rytoj – mano mylimos močiutės gimtadienis, būsiu artimųjų rate ir – švęsime! O sekmadienį ruošiuosi kitos savaitės darbams“, – sakė Mantas.
„Šeštadienį iš ryto su mama nuvešime tėtį į darbą, paskui – rašysiu anglų ir lietuvių rašinius“, – dėstė Urtė.
„O krepšinis?“ – klausiau, nes buvo paskutinė Europos čempionato savaitė.
„Krepšinis – žinoma! Jam surasime laiko“, – sakė abu, tik Urtė prisipažino kartais žiūrinti nuo 3 kėlinio – taip įdomiau ir laiko sutaupo.
O laikas, savaitgalį skirtas pamokoms ruošti, jiems neatrodo tuščiai prarastas. Ypač dvyliktokei Urtei: „Jaučiu, kad šiemet reikia daug daugiau dirbti, juolab kad prieš tai daug laiko skyriau kultūrinei veiklai ir visokiems renginiams su neformaliu jaunimu. Šiemet irgi šalia mokslų bus ir kultūrinė veikla, tik gal mažiau. Ruošiuosi sieti gyvenimą su teatru, tad ir negaliu, ir nenoriu nuo to bėgti.“
Į kultūrinę veiklą Urtė ir Mantas nėrė su „Vaivorykštės“ teatru. „Abu atėjom į „Vaivorykštę“ pavėlavę ir daug kas mus laikė broliu ir sese. Taip ir jaučiamės – kaip brolis ir sesė – jau seniai, – pasakoja. – Ką tai reiškia? Prieš brolį ar sesę nekompleksuoji, bet kada gali susisiekti ir susitikti, apie viską pasikalbėti. Tai – kaip šeimoje. Mūsų šeimose taip ir yra.“
Rugpjūtį jiedu dalyvavo Mažosios teatro akademijos vasaros stovykloje. Važiavo ten iš didelės meilės teatrui, nors surado stovyklą gana atsitiktinai – stovyklaudama Molėtų rajone su krikščionišku jaunimu Urtė susipažino su vilniete Rusne, kuri ir papasakojo apie Mažąją teatro akademiją. Tai – neformalaus ugdymo įstaiga prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
Į stovyklą juodu užregistravo Manto mama – tėvai, pasak jaunuolių, jau susitaikė su jų aistra teatrui.
Muzikos ir teatro akademijos dėstytojai ir studentai stovyklautojams vedė šokio ir dainavimo pamokas, sceninės ir kūno kalbos užsiėmimus, mokė taisyklingai artikuliuoti ir valdyti balsą, emocijas, dirbti su menamais daiktais ir dar daug kitų dalykų, svarbių ne tik teatre, bet ir gyvenime. Pasak Urtės ir Manto, viskas buvo labai įdomu, viskas vyko tarsi žaidžiant ir – svarbiausia – neliko be atgarsio, nes įgyta patirtimi grįžę jie pasidalijo su dabartine „Vaivorykštės“ trupe.
„Vedėme repeticiją „Vaivorykštės“ mažiukams – smagu, kai tavęs klauso, mokosi iš tavęs, bet kad klausytų, reikia turėti ką pasakyti“, – teigė bičiuliai.
„Stovykloje dalyvavo 17 moksleivių – skirtingo amžiaus, bet visi labai nuoširdžiai bendravome. Visi vilniečiai, išskyrus mus. Buvo keista, nes buvau vienintelis vaikinas, bet užtat konkurentų dėl vyriškų vaidmenų neturėjau“, – pasakoja Mantas. „Ir turėjai visų merginų dėmesį“, – prideda Urtė.
Apie Mažosios teatro akademijos dėstytojus jie pasakojo susižavėję, panašiai visi „vaivorykštukai“ kalba apie savo režisierę Birutę Šneiderienę.
„Mūsų tikslas buvo per dvi savaites parengti baigiamąjį pasirodymą – spektaklį iš etiudų, kuriuos patys sukūrėme. Tema buvo šeima, norėjome parodyti, kaip viskas vyksta mūsų gyvenime ir kaip viską matome mes, jauni žmonės. Labai džiaugėmės, kad spektaklio pažiūrėti atvažiavo ir mūsų tėveliai“, – pasakojo jaunuoliai.
Kalbai pasisukus apie jaunimo požiūrį į gyvenimą, jiedu teigė žinantys dažną suaugusiųjų priekaištą, kad jaunimas neatsakingas, kad į viską žiūri pro pirštus. „Bet mes stengiamės būti atsakingi. Atsakingi ne tik už save, bet ir už šeimą, už visą aplinką, kurioje gyvename. Mes suprantame, ką turtime padaryti, ir padarysime. Toks yra ir mūsų draugų ratas. Bet turbūt yra ir kitokių, juk ir suaugusieji ne visi vienodi. Galbūt dėl suaugusiųjų priekaištų kaltas mūsų jaunatviškas išsiblaškymas, kartais avantiūrizmas, bet mes turime daug ko išmokti, kad nepasimestume gyvenime“, – kalbėjo Urtė ir Mantas.
Puiki gyvenimo ir atsakomybės mokykla buvo ir Mažosios teatro akademijos vasaros stovykla. „Apsigyvenome Vilniuje pas Manto brolį. Kai šalia nebuvo tėvų, supratome, kad patys esame už viską atsakingi: kada išeiti, kad nepavėluotum, kada pareiti, ką valgyti, ką pirkti, kad užtektum pinigų ir kad dar truputėlį jų liktų“, – sako Urtė.
Ar suaugusieji jais pasitiki? „Labai smagu, kai pasitiki!- net sublizga merginos akys. – Ir norisi viską gerai padaryti, kad neprarastum to pasitikėjimo.“ Urtei ką tik sukako 18 metų ir, pasak jos, tai labai reikšminga sukaktis: turi būti dar atsakingesnis, nesinori suklysti, nesinori nieko nuvilti.
„Stovykloje buvo įdomu! Norisi ten sugrįžti“, – atsidūsta abu. Nors abu žino, kad niekur nesugrįžtama, nes neįbrisi du kartus į tą pačią upę – upė kaskart kitokia, kaip ir žmogus, nors dar labai jaunas, nors dar tik besimokantis būti savarankišku.
