Susitikimo džiaugsmą aptemdė kalbos apie pinigus (5)

Praėjusį penktadienį Veliuona 35-ąjį kartą pakvietė rašytojus ir lietuviškos grožinės literatūros gerbėjus į novelės vakarą – vienintelį renginį neprilygstamam žodžio meistrui, kraštiečiui Petrui Cvirkai atminti.

Veliuona kasmet svetingai laukia rašytojų – tuo įsitikinta ir šiemet, garsiems ir dar tik pradedantiems savo kūrybinį kelią rašytojams susitikus P. Cvirkos gimtuosiuose namuose Klangiuose. Lyg artimiausi giminės su muziejų tvarkančia rašytojo giminaite Kristina Ragaliauskiene ir Jurbarko viešosios bibliotekos direktore Nijole Masiuliene sveikinosi P. Cvirkos premijos laureatas Vladas Kalvaitis, Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, poetė Dalia Teišerskytė, ir proza, ir poezija vienodai įtaigiai mokantis prabilti Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Viktoras Rudžianskas, novelistė Gintarė Adomaitytė. Gal kiek nedrąsiai iš pradžių jautėsi tik pirmą kartą į Klangius atvykusios jaunos autorės Asta Plechavičiūtė ir Ieva Gudmonaitė, neatlaikiusi išbandymo dideliu dubeniu kugelio, tačiau smagiai sukirtusi pusę Kristinos kepto obuolių pyrago.

Vaikščiojo rašytojai P. Cvirkos sodo takeliais, dairėsi patvoriais grybų, skanavo raudonšonį obuolį ir kartu su šeimininke džiaugėsi nuostabiai gražiu ir šiltu rudeniu.

Veliuoniškius aplankiusių rašytojų neužgavo žinia, kad šiemet nebus P. Cvirkos literatūros premijos, nors tik prieš keletą metų rajono taryba buvo užsidegusi po 3 tūkst. Lt kasmet skirti tam, kurio nauja novelių knyga bus pripažinta geriausia. „Rašytojai ne dėl premijų rašo, ne dėl pinigų. Mes rašom, kad norim tą daryti“, – Veliuonos dvaro parke linksmai  kratė savo vešlią barzdą Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas V. Rudžianskas. Niūrioje kultūros centro salėje linksma gaida ir optimistine nuotaika svečiai netrukus apkrėtė visus susirinkusiuosius.

Džiaugtis buvo kuo ir rašytojams, ir novelės vakarus nepavargstančioms rengti viešosios bibliotekos darbuotojoms – iš Jurbarko atbildėjo didžiulis autobusas klausytojų, o ir vietinių, veliuoniškių ir klangiškių, susirinko ne ką mažiau.

„Tai pati geriausia dovana mums 35-osios, jubiliejinės, Novelės proga“, – neslėpė geros nuotaikos Jurbarko viešosios bibliotekos direktorė N. Masiulienė, pasidžiaugusi, kad per 35 metus į Veliuoną buvo atvažiavę apie 90 rašytojų, o dešimčiai geriausiųjų įteikta P. Cvirkos literatūros premija.

Novelės vakaro vairą į savo rankas parėmusi Maironio literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė prisipažino dar neišsivadavusi nuo Veliuonos dvare apėmusios euforijos ir visai rimtai siūlė kitąmet tulpmedžio žydėjimo proga parke surengti naktinį poezijos skaitymą. Be dovanų į Veliuoną niekada neatvykstanti rašytoja šįkart N. Masiulienei įteikė knygą apie Petrą Babicką, 1925–1926 metais mokytojavusį Jurbarko gimnazijoje.

2009 m. P. Cvirkos literatūros premijos laureatas V. Kalvaitis klausytojams pristatė novelę „Kibiras spageti“ iš baigiamos ruošti spaudai knygos „SRB“. Skaudžia tremties patirtimi paremta novelė nustebino sodria kalba,  vaizdingais aprašymais ir švelnia ironija persmelktu tonu.  „Vladai, kokia laimė, Jūs galite gauti dar vieną P. Cvirkos literatūros premiją“, – džiūgavo A. Ruseckaitė, linkėdama, kad naujasis novelių romanas būtų gražus, storas ir nebrangus, o autorius gynėsi, kad pastaroji aplinkybė jokiu būdu neišpildoma, nes 700 puslapių knyga šiais laikais negali būti pigi.

Daug populiarių prozos knygų išleidusi G. Adomaitytė skaitė ne noveles, o pasaką iš naujos knygos „Paklydusi pasaka“. P. Cvirka irgi rašė pasakas – su „Nemuno šalies pasakomis“ mes užaugome“, – teigė G. Adomaitytė.

Nors D. Teišerskytę literatūros žinovai pažįsta kaip poetę, Novelės vakare ji skaitė prieš penkerius metus sukurtą prozos kūrinį, nepriskirtą jokiam žanrui. Paklausta, ar lieka laiko kūrybai, atsidususi pasiguodė, jog dažnai graužia vidinis noras rašyti, tačiau rudenį Seime reikia svarstyti būsimą biudžetą. „Kita vertus, aš žinau, kad be mano rašymo Lietuva išgyvens“, – tikino poetė.

Geranoriškai ir kantriai vakaro dalyviai išklausė I. Gudmonaitės novelę „Liustra“ ir A. Plechavičiūtės kūrinį „Laiptų baimė“.

Taisykles gyvenime ir literatūroje griaunantis V. Rudžianskas skaitė „kažką iš žanro „nežinau“, nes yra įsitikinęs, jog žinantieji kūrinio žanrą ir jam paklūstantys vargiai supranta, kas yra kūryba.

Vakaro kulminacija galėjo tapti A. Ruseckaitės knygos „Šešėliai JMM“ ištrauka apie Maironio gyvenimą nušvietusius džiaugsmo ir meilės spindulius, tačiau džiugų susitikimą su lietuvių literatūra šįkart sudrumstė rajono mero Ričardo Juškos noras oficialiai paaiškinti premijos reikalus.

„Mes nutarėme, kad premiją skiriant kas dvejus metus, jūs parašysite dvigubai daugiau kūrinių, vadinasi, didės konkurencija, o premija nieko nedarant taps keturis kartus efektyvesnė. Duok Dieve, kad taip dirbtų Seimas ir Šimonytė, nereikėtų gręžiotis į Graikiją, o gyventume daug geriau ir premija būtų daug vertingesnė. Be to, patys matote, kad novelių trūksta: viena sako: parašiau „keturis nežinau ką”, Gintarė skaitė pasakas, kita prisipažino matavusi liniuote. Manom, kad kas dvejus metus skiriant premiją novelių bus daugiau, o premijos vertė bus didesnė“, – auklėjo rašytojus meras.

Kad ir kaip stengėsi sušvelninti staiga salėje dvelktelėjusį šaltuką vakaro organizatorė N. Masiulienė, smagus bendravimo tonas dingo. Iškentęs nesibarti viešai, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas V. Rudžianskas tokią rajono vadovo kalbą palygino su postringavimais apie numirėlį vestuvių puotoje.

Nors kalbos apie efektyvumą ir pinigus gerokai aptemdė rašytojų viešnagę, greičiausiai jie kaip kūrė, taip ir kurs, ir kaip važiavo į Veliuoną, taip ir važiuos. Nes ne premijos čia traukia kūrybai savo gyvenimą paskyrusius žmones – traukia geros literatūros ir supratingų, P. Cvirkos meistriškai valdomo žodžio išauklėtų klausytojų ilgesys.

Daiva BARTKIENĖ