Susitikti su Jurbarko rajono jaunaisiais miško bičiuliais į Raudonės pagrindinę mokyklą atvyko klimatologė dr. Audronė Galvonaitė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja. Pasiklausyti fizinių mokslų daktarės, meteorologijos mokslo populiarintojos paskaitos apie klimatą ir orus susirinko ir miškininkai, pedagogai, gamtosaugininkai. Viešnia konstatavo, kad klimatas tikrai šyla, o permainingus orus ir gamtos stichijas dažnai prisišaukia patys žmonės.
Susitikimą dr. A. Galvonaitė pradėjo teiginiu, kad klimato kaita verčia keistis ir žmogų, ir surengė vaikams egzaminėlį. Šiek tiek pavarlinėję jaunieji gamtos mylėtojai atsakė, kad visko pagrindas yra saulė. „Saulė nevienodai įšildo žemę, žemė nevienodai atiduoda šilumą į atmosferą – kuo didesni temperatūrų skirtumai susidaro, tuo greičiau keičiasi orai, o meteorologiniai reiškiniai darosi aktyvesni ir pavojingesni“, – aiškino viešnia. Paskui ji nustebino auditoriją patikinusi, kad visus meteorologinius reiškinius – net šiaurės pašvaistę – galima matyti ir Lietuvoje, tik mes nežinome, kur žiūrėti, arba nežinome, ką matome.
Pareiškusi, kad žinių dar labai trūksta, dr. A. Galvonaitė nuramino vaikus, kad jie dar daug visko sužinos. „Blogiausia, kad jau seniai laikas ką nors daryti, o mes rašom popierius ir nieko nedarom“, – ironizavo klimatologė aukšto lygio simpoziumus, rengiamus klimato atšilimo problemoms spręsti.
„Didžiausia klaida – neskirti orų nuo klimato“, – sakė mokslininkė, pradėjusi savo paskaitą tema „Ką mums duoda klimato kaita ir ką žada orai?“ – Orai pasikeičia ir kelis kartus per dieną, o klimato kaitos neturėtume matyti – žmogaus gyvenimas per trumpas. Klimatas – tai sudėtinga sistema, kuri kinta ir vystosi priklausomai nuo atmosferos, litosferos, kriosferos, hidrosferos ir kitų sferų kaitos ir vystymosi. Klimato procesas labai ilgas – tūkstančiai ir milijonai metų, bet dabar tuos procesus jau matome – tai yra katastrofa“, – sakė dr. A. Galvonaitė.
Klimato kaitos požymiai matomi ilgalaikiuose orų stebėjimuose. Pasaulio orų stebėjimo duomenys fiksuojami nuo 1881 m., o Lietuvoje dar anksčiau – nuo 1770-ųjų, ir jie rodo, kad nuo XX a. 7 dešimtmečio mūsų šalyje vidutinė oro temperatūra kyla. „Praėjusi vasara Lietuvoje buvo daug šiltesnė nei turėtų būti – tai lemia klimato kaita. Bet gali būti ir nukrypimų, pavyzdžiui, 2012 ir 2013 m. labai šalti buvo vasaris ir kovas, nors mes prognozavome šiltesnius. Bet tada Kamčiatkoje išsiveržė vulkanas, o Australiją užgriuvo šimtmečio smėlio audra – daug taršos pateko į atmosferą, užstojo saulę, ji neįšildė žemės, žemė neatidavė šilumos atmosferai“, – aiškino Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja. Pasak jos, nereikėtų piktintis sinoptikais, nes jie prognozuodami orus nežino, kas gali įvykti pasaulyje, Lietuvoje ar net mūsų kieme.
„Orus labai dažnai sureguliuojate patys ir gaunate tai, ko nusipelnėte. Avarijos, vulkanai, uždegti naftos telkiniai, netgi deginamos pievos ir visa, ką išmetame į aplinką, gali iškreipti orų prognozę, o kieme iškastas didelis baseinas ar stogo danga, jei ji labai greitai įšyla, gali prišaukti į jūsų kiemą škvalą, krušą, perkūniją“, – sakė klimatologė ir aiškino vaikams, kuo škvalas skiriasi nuo viesulo ir kur saugiau nuo jų pasislėpti.
„Lietuva yra perteklinio lietaus zonoje, tačiau nuo praėjusio šimtmečio 7 dešimtmečio lietaus ėmė trūkti, kaip ir šį rudenį. 1992 m. mus užklupo ilgiausia sausra – 100 parų nebuvo lietaus – visą vasarą. O Vakarų Europa tuo metu skendo! Po užsitęsusios sausros rugpjūtį per tris paras iškrito mėnesio norma. Vidutinis metinis kritulių kiekis pas mus yra 675 mm, tai maždaug 67 kibirai vandens į kvadratinį metrą, bet jei tiek prilyja per kelias valandas, padaro daugiau žalos, nei naudos. Dažniausiai krituliai Lietuvoje pasiskirsto daugmaž tolygiai, bet dažnai pakeičia savo fazę – vietoj sniego krenta šlapdriba arba lietus. 1994-aisiais – vėl sausra ir pati karščiausia: 9 dienas iš eilės temperatūra siekė apie 35 laipsnius, tada pradėjome kalbėti apie karščio bangas“, – pasakojo klimatologė.
Žmogaus atmintis trumpa – ne tik vaikai, bet ir suaugusieji jau neprisimena, kad 2008 metais Lietuvoje buvo aukščiausia iki šiol vidutinė metinė temperatūra. Viešnia priminė, kad pirmasis sniegas tais metais iškrito lapkričio 30 d., ištirpo ir daugiau sniego nebebuvo nė kruopelytės – visą žiemą lijo, o vasara buvo labai karšta. „Oro temperatūra buvo 2,1oC aukštesnė negu vidutinė metinė. Jei taip būtų visada, gyventume kaip Pietų Ispanijoje ar Šiaurės Afrikoje. Kai kas sako: puiku, galėtume nuimti po du derlius. Bet kur mes dėsime parazitus?“ – klausė klimato specialistė.
Nors iš klimato mes tikimės ir vis dar turime keturis metų laikus, pasak dr. A. Galvonaitės, nereikia jų sieti su kalendoriumi. „Klimatinė žiema ateina po Kalėdų, o į pajūrį – tik po Naujųjų“, – sakė klimatologė ir priminė, kad 1931 m. Lietuvoje buvo 93 cm sniego danga. – Ne pripustyto, bet prisnigto. O mūsų atminime daugiausia prisnigo 1996 m. – 83 cm, ir tai tik mano krašte, Anykščiuose.“
Ar atpažinsime Lietuvą?
Šylantis klimatas į mūsų kraštą atveda naujas rūšis – kai kurios jų yra tikri parazitai, todėl, jei ir toliau nieko nedarysime, kažin ar beatpažinsime Lietuvą po 20 metų, svarstė meteorologijos mokslo populiarintoja.
Tikri parazitai yra pajūryje įsikūrę kormoranai, sulesantys daug geriausios žolės, o savo išmatomis nužudantys medžius. Sosnovskio barštis, praėjusio šimtmečio viduryje atvežtas iš Kaukazo, pasirodė nenaudingas, dargi nepaprastai nuodingas, greitai plinta ir nepasiduoda naikinamas, Lietuvoje jau užkerojo apie 15 tūkst. ha. Uosialapis klevas – gražus, bet parazitas kokių reta: 9 m ilgio šaknys iš dirvožemio siurbia naudingąsias medžiagas nepalikdamos kitiems augalams, o mediena jo niekam tikusi.
Neatpažįstamai mūsų šalies ir visos planetos veidą keičia šiukšlynai, sakė mokslininkė, o akciją „Darom“ ji pavadino ne pilietiškumo, o gėdos akcija, kai šalies prezidentė eina į mišką rinkti… šaldytuvų.
„Ką mes darom su savo planeta? Mūsų žemė karščiuoja, ir 90 proc. dėl to kalti esame mes“, – sakė dr. A. Galvonaitė ir ragino visada prisiminti, kad esame homo sapiens – mąstantys žmonės.
Netipiški orai darbų sezoniškumo nekeičia
Kaip šylantis klimatas veikia mišką ir metų laikams nebūdingi orai įtakoja darbus, klausėme Jurbarko miškų urėdijos miškininkų.
„Visi darbai miške yra sezoniniai, o kai kuriuos reikia padaryti dienų tikslumu, tad miškininkams geriausia, kai vasara yra kaip vasara, o žiema kaip žiema. Visa bėda, kad dabar metų laikai kartais susimaišo ir darbus planuoti labai sudėtinga“, – sakė Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys.
Pavasarį svarbiausi yra miško įveisimo ir atkūrimo darbai. Sodinukais urėdijos girininkijas aprūpinančio medelyno viršininkė Dalia Mačiežienė sakė, kad smarkių liūčių ir didelės sausros padariniai juntami ir medelyne – šiais metais – pirmą kartą per medelyno istoriją – teko laistyti dvimečius eglių sėjinukus, antraip jie būtų nudžiūvę.
Anksčiau nei planuota reikėjo išpikuoti bukus. Atsivežtų iš Lenkijos bukų sėklų Jurbarko miškų urėdijos medelyne šių metų pavasarį buvo pasėta pirmą kartą. „Bukai gražiai sudygo, bet rudeniop pastebėjome, kad jiems labai kenkia kurkliai. Rugsėjo mėnesį šie kenkėjai jau turėjo ruošis žiemoti, bet buvo šilta, ir jie aktyviai veisėsi“, – pasakojo D. Mačiežienė.
Labai svarbu laiku imtis profilaktinių priemonių prieš miško kenkėjus. Pavasarį sparčiai dauginasi kinivarpos, jų lervos lenda po medžių žieve – ypač mėgsta nusilpusius, kurie neišskiria sakų ir negali apsiginti nuo kenkėjų. „Medžiai nusilpsta dėl sausrų ir dėl stiprių vėjų, kurie lankstydami medžius išjudina jų šaknis. Užtenka patraukti vieną centimetrą ir nutrūksta smulkios šaknelės, kurios siurbia iš dirvožemio maistingąsias medžiagas, – medis nusilpsta. Tai miškininkų darbo subtilybės, kurių yra labai daug, o norint idealaus rezultato, reikia jų paisyti“, – teigė miškų urėdas.
Pavasarį miške saulės atokaitoje padedama nupjautų medžių kamienų – gaudomųjų medžių, po jų žieve sulenda kinivarpų lervos – taip miškininkai apgauna kenkėjus. Tik svarbu tokius kamienus laiku išvežti iš miško.
Miškų saugojimas nuo gaisrų – specifinis miškininkų vasaros rūpestis. Miškai apjuosiami mineralizuotomis dirvožemio juostomis, kurios skirtos apsaugoti nuo ugnies patekimo į mišką bei stabdo gaisro išplitimą. Priešgaisrinė apsauga žymiai efektyvesnė tapo įdiegus urėdijoje kompiuterizuotą miškų stebėjimo įrangą. „Pakabinti reklaminius stendus, informuojančius, kaip tinkamai elgtis miške, – irgi miškininkų darbas ir apsauga nuo negatyvios žmonių veiklos. Deja, daug bėdų pridaro ir miško lankytojai“, – sakė urėdas F. Bakys.
Rudenį prasideda medžiapjūtė, nes sulėtėja medžių augimas, o miškuose gyvenantys paukščiai jau būna užauginę jauniklius. Į paukščius privaloma atsižvelgti, todėl nuo balandžio mėnesio jokie, išskyrus sanitarinius, miško kirtimai nevykdomi.
Gruodžio pradžioje paspaudus šalčiui miško ruošos darbai urėdijoje, pasak urėdo, jau vyko visu tempu: „Žiema miškininkams yra intensyvių darbų metas. Kai gilus įšalas, galima nesunkiai įvažiuoti ir į pelkėtas vietas, ir technika dirba efektyviau – sąnaudos žymiai sumažėja. Jei įšalo nebūdavo – miškininkams bėda, ypač kai kelių tinklas buvo mažesnis. Todėl labai didelis dėmesys skiriamas keliams, kad galima būtų privažiuoti į visas kirtavietes.“
Miškininkams neretai tenka spręsti dilemą: ar laukiant pirkėjo medieną palikti kur iškirsta, rizikuojant, kad netikėtas atlydys apsunkins privažiavimą, o drėgmė pakeis jos išvaizdą ir kokybę, ar išvežti į sausesnę vietą prie kelio, nors tai didina gamybos sąnaudas.
„Netipiški metų laikų orai verčia kitaip planuoti darbus ir didina jų sąnaudas. Priimti sprendimus turime vadovaudamiesi nuojauta, praktika, padeda ir gyvūnų elgsenos stebėjimas. Gyvūnų jutimai žymiai stipresni negu žmogaus, kitaip jie neišgyventų. Daug pasako paukščiai, be abejo – skruzdės, ir bebrai manęs dar nė karto nepavedė“, – pasakojo miškų urėdas.
Daugėja kenkėjų
Suprasti gyvūnų elgesį, kaip ir pastebėti, kokie pokyčiai vyksta miške dėl besikeičiančio klimato, įmanoma tik ilgus metus nuolatos matant, kas vyksta gamtoje.
„Klimato šiltėjimo padariniai jau apčiuopiami, dėl to ir vargšė eglė papuolė į bėdą. Eglės šaknys paviršiuje, todėl šis medis mėgsta drėgnesnį dirvožemį. Dėl dažnų pastaruoju metu sausrų eglės šaknys atsiduria sausame žemės sluoksnyje ir jau vasarą pereina prie žiemos režimo – nevegetuoja ir nebeišskiria sakų. Kenkėjams, kurių šiltėjant klimatui dar daugiau, – idealios sąlygos, kai medis be savo kareivių ir negali apsiginti“, – sakė urėdas F. Bakys.
Jurbarko miškų urėdijos miško želdinimo inžinierė Danutė Varkojienė pamini ir dar vieną grėsmę eglynams – tai vis stiprėjantys vėjai: 2013 m. nuo jų nukentėjo ir plynais kirtimais iškirsta 6,2 ha eglynų Panemunės, Balandinės ir Smalininkų girininkijose.
Miškams kenkiančios ligos, pasak D. Varkojienės, kone visos susijusios su klimato pokyčiais. „Pavyzdžiui, grybinė liga pušinis spygliakritis puola pušų želdinius, kai drėgna ir šilta. Pernai dėl jos nukentėjo 15 ha pušų jaunuolyno Pašvenčio girininkijoje. Liga pažeidžia spyglius – jie nuruduoja ir augalas apsilpsta. Bet gamta susitvarko pati – vienos pušaitės nudžiūsta, kitos išlieka, tik sulėtėja jų augimas“, – pasakojo miško želdinimo inžinierė.
Stipriai eglėms pakenkusio vabzdžio eglinio skydamario net ir miškininkai iki 2009 m. buvo nematę. Daugiausia žalos skydamaris padarė 2010 m. – nuniokojo 1413 ha urėdijos eglynų. „Kodėl skydamarių būtent tais metais prisiveisė tiek daug, ir kur dabar jie išnyko, pasakyti negalima, bet aišku, kad kenkėjai dauginasi esant palankioms gamtinėms sąlygoms. O skydamarių pažeistus eglynus mes iškirtome“, – sakė D. Varkojienė.
Su miško kenkėjais kovojama ir biologinėmis priemonėmis. 2013 m. Jurbarko urėdijos miškuose buvo iškelta 1320 inkilų. Eglių kenkėjui žievėgraužiui tipografui sugaudyti miškuose statomos feromoninės gaudyklės – piltuvėlio formos ant įsmeigto kuoliuko pakabinti indeliai. Gaudyklėmis bandoma kovoti ir su grambuoliais, kurių lervos nugraužia jaunų medelių šaknis. Kirtavietėse paliekami medžiai su uoksais, sodinami nektaringieji augalai irgi padeda mažinti kenkėjų.
Pernai urėdijos miškuose aptverti 103 nauji skruzdėlynai. Beje, pasak, D. Varkojienės, skruzdės pirmosios atkreipė miškininkų dėmesį į eglinį skydamarį, kai jos ėmė ropoti eglių kamienais, kurie buvo saldūs nuo skydamario išskiriamo lipčiaus.
Berželio puošti neteks
Jurbarko miškų urėdas neabejoja, kad eglėms iškilusi grėsmė – klimato kaitos padarinys. Eglynų problema didelė, bet ją spręsti padės kitos rūšys. Pasak urėdo, eglių augavietėse puikiai auga beržai. „Beržas yra geras medis – jo beveik nepuola kenkėjai, nevarto vėjai, beržynai nedega, nebijo sausrų, beržų nenuėda žvėrys. Beržai auga pusantro karto greičiau už egles. Be to, beržynas gražus ir grybų jame yra“, – privalumus vardijo F. Bakys.
Pasak urėdo, beržų mediena ypač kokybiška ir pagal ekonominę naudą beveik tokios pat vertės kaip eglių. „Prieš keletą dešimtmečių beržų mediena nebuvo paklausi, ji tiko tik popiermedžiams ir malkoms. Bet technologijos vystosi, ir šviesi beržų mediena dabar plačiai naudojama baldų gamyboje, ypač ją vertina skandinavai“, – pasakojo urėdas.
Miškininkus sunerimti verčia ir uosynus puolanti liga – šaknų puvinys. Tai irgi klimato pokyčių rezultatas. Uosių mediena irgi labai vertinga ir graži, nepakeičiama. Daugiausia uosynų auga rytinėje urėdijos dalyje, Veliuonos ir Panemunės girininkijose. Uosynus, pasak F. Bakio, gali pakeisti ąžuolynai, nors ir jiems labai kenkia oro tarša.
Jurbarko miškų urėdijoje 47 proc. miškų sudaro pušynai, 32 proc. – minkštieji lapuočiai (beržai, drebulės, baltalksniai, liepos), o kietieji lapuočiai (ąžuolai, uosiai, bukai, skirpstai) – tik 2 proc. Eglynai užima 19 proc. visų urėdijos miškų: daugiausia eglynų – 1159 ha yra Balandinės girininkijoje, beveik perpus mažiau Jūravos, Globių, Smalininkų girininkijose.
Nors klimato kaita neabejotinai daro įtaką ir miškai keičiasi, Jurbarko miškų urėdas nuramino, kad taip greitai eglynai Lietuvoje tikrai neišnyks. Vadinasi, Kalėdoms dar ilgai galėsime puošti eglės, o ne beržo šakelę.
Danutė KAROPČIKIENĖ
