Vakar įvyko Šimtmečio vardo suteikimo Jurbarko tiltui per Nemuną iškilmės. Ant tilto turėklų išskleista Lietuvos valstybės vėliava, Jurbarko krašto muziejuje surengta konferencija, veikia istorinių tilto statybos nuotraukų paroda. Prieš 40 metų, 1978 m. lapkričio 3 d., atidarytas tiltas sujungė ne vien Jurbarko ir Šakių savivaldybes, Žemaitiją su Sūduva, bet ir įgijo plačią tarptautinę reikšmę, atverdamas tiesesnį kelią Lietuvos ir kaimyninių Baltijos valstybių vakariniams regionams į Lenkiją ir toliau – į Vakarų Europą.
Priešistorė – XIX a.
Kaip dažnas tiltas, taip ir šis, turi priešistoriją, beje, gerokai senesnę, nei galima numanyti, aiškiai siejamą su XIX a. pradžios Prūsijos, Rusijos ir Prancūzijos kariniais konfliktais.
Iki Tilžės taikos sudarymo 1806 m. Tauragėje ir Jurbarke dukart, o Kiduliuose kartą pabuvojo Rusijos caras Aleksandras I, aptarinėjęs to meto tarptautinius keblumus su sąjungininku Prūsijos karaliumi Vilhelmu Frydrichu III.
Matyt, carui nepatiko keltas per Nemuną, tad nurodė pastatyti tiltą.
Kariuomenės pajėgomis statybinė medžiaga buvo paruošta ir suvežta į panemunę. Tačiau persimainius karo sėkmei rusai buvo priversti paskubomis trauktis, tad visą medieną sudegino.
Kiek vėliau caras pastatyti tiltą paliepė dar kartą. Mediena vėl buvo paruošta, tačiau karinė nesėkmė ir vėl privertė trauktis. Tik šį kartą rusai buvo atsargesni ir sumanesni: medieną suskubo parduoti.
Ties Jurbarku pastatyti tiltą per Nemuną ne kartą planuota ir 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikais. Buvo rengiami įvairūs projektai. Nemune ties žydkapėmis buvo sala, tad šioje vietoje upė buvo siauriausia. Čia ne kartą statyti laikini tiltai. Ant valčių, pontonų juos statė ir prancūzų, ir rusų, ir vokiečių kareiviai, o tarpukariu – ir Lietuvos kariuomenė. Kai kada tais tiltais leisdavo naudotis ir vietiniams gyventojams.
S. Maklenburgo tiltas
Antrojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio pradžioje atsirado sumanus pirklys S. Meklenburgas, nusprendęs investuoti ir pelnytis iš tilto Jurbarke, kai po pavasarinio potvynio Nemunas sugrįžta į įprastinę tėkmę.
Matyt, komersantas turėjo ryšių su Lietuvos valdžia, kad 1930 m. sprendžiama galimybė Jurbarke pastatyti jau geresnį tiltą. Mat į panemunę suvažiavus šimtams vežimų darosi sunku persikelti per upę. Numatyta, kad tiltas būsiąs 6 metrų pločio, juo bus galima vežti iki 80 centnerių, turėsiąs dvi angas laivams praplaukti. Pasirašyta sutartis su rangovu, o tiltą eksploatuoti iki 1936 m. atiduodama S. Maklenburgui.
Surenkamą tiltą pavyko pastatyti. Ant polių buvo pritvirtinamos medinės sijos, ant jų sudėtos storos lentos, įrengti laikini turėklai. Beliko rinkti pinigus iš pėsčių ir važiuotų.
Tačiau iš pat pradžių ištiko nelaimė: neseniai suręstą laikinąjį tiltą netikėtai kilęs potvynis sugriovė, nunešė kelis tūkstančius kietmetrių rąstų, tuo padarydamas daug nuostolių. Tačiau S. Maklenburgas naudos iš tilto sugebėjo išspausti ir žiemą. Mat užšalus Nemunui, pakraščiuose lieka ruožas vandens ar šlapio sniego. Tuomet S. Makenburgo darbininkai pameta kelias lentas nuo išardyto tilto, o už perėjimą jomis reikia mokėti centų. Jurbarkiečiai šaiposi, kad tai mokestis Maklenburgui už ledą.
Ne kartą Jurbarko ir Kidulių delegacijos kreipėsi į valdžią dėl nuolatinio tilto statybos. 1936 m. jurbarkiškiai ir jų kaimynai iš kitapus Nemuno nuvyko pas susisiekimo ministerį. Teigiamo atsakymo nebuvo: toks tiltas – daug kaštuojantis dalykas, o pinigų ižde tam nėra ir neplanuojama, atsakė ministras.
Tad pirklio statytas tiltas išbuvo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ir rusai, ir vokiečiai bandė jį subombarduoti, bet nė vieni nepataikė. Ilgainiui aptrešusius polius įveikė pavasariniai ledonešiai, tad pokario metais tiltą vėl pakeitė keltai, tarnavę iki dabartinio tilto pastatymo.
Rusniškio dvynys
Tilto projektą parengė Kijevo projektavimo instituto „Sojuzdorprojekt“ specialistai. Rangovas – Rygos tiltų statybos tresto 24-asis tiltų statybos būrys. Statybos darbai pradėti 1975 m. sausio mėnesį, projektą įgyvendino statybai vadovavęs Antanas Jankauskas.
Į Jurbarką statybininkai atvyko pastatę tokios pat konstrukcijos gelžbetoninį tiltą per Nemuną ties Rusne, nors rusniškis neturėjo tokios reikšmės kaip būsimasis ties Jurbarku. Rusniškis buvo daugiau partinių veikėjų iš Maskvos įgeidis – Rusnėje buvo kai kurių poilsio vilos. Tačiau tai buvo puiki praktika į naujos statybos vietą Jurbarko pakraštyje atvykusiam A. Jankausko vadovaujamų statybininkų branduoliui, kuriame, be lietuvių, dirbo latvių, baltarusių, ukrainiečių.
Jie surentė surenkamus skydinius pastatus, kontorą, bendrabutį, sandėlius, įrengė betono cechą, remonto dirbtuves. Abipus Nemuno privežė neįprastų metalinių konstrukcijų, betonavo gilius ir masyvius inkarus, pastatė elektrines gerves, per Nemuną nutiesė elektros kabelius, sumontavo į geležinkelio panašius bėgius. Krantuose darbo ėmėsi poliakalės, buvo sumontuoti du bėgiais judantys ožiniai kranai, keliantys iki 60 tonų. Tiltą buvo numatyta pastatyti per penkerius metus.
Griežta tvarka
Į statytojų būrį pakviesta ir vietinių gyventojų: kiduliškiai Vytautas Andriuškevičius, Antanas Daunys, Zigmas Andriuškevičius, Romas Valaitis, Vytautas Povilaitis ir kt. V. Andriuškevičius ir A. Daunys tapo ožinio krano mašinistais, jurbarkiškis Bronislovas Bendikas – mechanizuotų darbų vadovu. Nuolat dirbo apie 60 žmonių, maždaug pusė jų valdė mechanizmus, kiti dirbo montuotojais, betonuotojais, suvirintojais, vairuotojais, remontininkais.
Per statybos laikotarpį nebuvo nė vieno rimtesnio nelaimingo atsitikimo. Darbai buvo atsakingi, pavojingi, tad bet kuris, pastebėtas darbe neblaivus, iškart būdavo atleidžiamas.
Itin atsakingas ir tikslus darbas – tilto atramų statyba ne vien upės tėkmėje. Mat atramų pagrindai stovi ant iki tvirto grunto įgilintų polių. Ruošiantis statyti devintąją atramą, geologai 24 metrų gylyje aptiko sluoksnelį durpių, tad išlieti gelžbetoniniai poliai, ant kurių stovi mums matoma atrama, toje vietoje yra daug gilesni. Paprastai pakakdavo įgilinti maždaug 20 metrų po vandeniu.
Japoniška technika paspartino darbus
Sudėtingiausias darbas buvo atramų pamatai. Rusiška technika į didelę konservų dėžutę panašiu gręžtuvu šulinį vienai atramai gręždavo maždaug mėnesį. Darbas vyko lėtai. O vieną dieną Kidulių pusėje atsirado didelių dėžių su užrašu „Pagaminta Japonijoje“. Buvo sumontuotas savaeigis gręžimo įrenginys, vieną šulinį išgręžiantis per 1-1,5 paros. Tai buvo to meto labai modernus programuojamas įrenginys. Nustačius darbo pobūdį, žmogui jo valdyti nereikėjo.
Būtent šis gręžimo mechanizmas ypač pagreitino atramų statybą. Vandenyje iš metalinių lovinių profilių poliakale sukaldavo uždarą sandarią erdvę. Upės dugne padarydavo statybinę aikštelę ir prasidėdavo atramos statyba.
Pradėjus betonuoti atramą, darbas turėjo būti pabaigtas be jokios pertraukos. Tad vietiniame betono ceche iš rinktinės skaldos, užpildų ir stipraus cemento gamino betoną. Jeigu atramą betonuodavo Kidulių pusėje, kateriu stumiamas keltas plukdydavo sunkvežimius su betonu, o specialūs siurbliai žarnomis jį kimšo į reikiamą vietą.
Jeigu ne 1977 m. žiemos potvynis ir ledonešis, stipriai sugadinęs pagalbinius ožinių kranų tiltelius, statybos darbai būtų pabaigti anksčiau. Tą įsimintiną žiemą Nemunas užšalo ir ledus išlaužė dukart. Nors buvo imtasi priemonių priešintis ledonešiui, dirbo net ledlaužis, žmonių pastangos prieš Nemuno stichiją buvo per menkos – ledai sulaužė ožinių kranų pagalbinius tiltelius su bėgiais, jau beveik siekusiais upės vidurį. Juos atkurti prireikė didelių pastangų: narai po vandeniu pjaustė ir taisė sugadintas konstrukcijas, kol tilteliai buvo atstatyti ir sugrįžo įprastas darbų tempas.
Pylimai skirtingi
Kartu abipus Nemuno buvo daromi pylimai. Gal kas atkreipė dėmesį, kad Jurbarko pusėje pylimas lėkštesnis ir platesnis nei Kidulių. Tą lėmė pylimo ašį nustačiusiųjų klaida: įpusėjus žemės darbams pamatyta, kad pylimo ir tilto ašys nesutampa. Kadangi grunto iš Jurbarko karjerų netrūko, klaidą ištaisė supylę daugiau smėlio ir žvyro. O Kidulių pusėje, kur pylimas žymiai ilgesnis ir siauresnis, tokios klaidos nebuvo, smėlį kasė iš čia pat esančios panemunės lankos, palikdami įspūdingą išgraužą, kuri dabar apaugusi krūmais ir medžiais, nelabai pastebima.
Kelio ir apsauginius pylimus apdėjo betono plokščių šarvais, kurių tvirtumą pirmiausia patikrino įspūdingas 1979 metų potvynis. Apsauginį pylimą Kidulių pusėje nuo griaunančios Nemuno ledonešių ir potvynių jėgos teko gelbėti stambiais akmenimis, vežamais iš Jurbarko karjero.
1978 m. vasarą pirmoji tilto sija sujungė abu Nemuno krantus. Tai buvo daugiau parodomoji akcija, reikalinga tuometinei partinei sovietinei propagandai, o ne statytojams.
Pritrūkus darbo jėgos, buvo atsiųsta kareivių, porą savaičių kastuvais šlaitavusių ir dailinusių pylimus. Tiltą skubėta atidaryti iki svarbiausios tarybinės šventės – Spalio revoliucijos 61-ųjų metinių.
Iškilminga diena su paslaptimis
1978 m. lapkričio 3 d. įvyko oficialus iškilmingas tilto atidarymas, kuriame dalyvavo tuometės partinės ir tarybinės valdžios, abiejų rajonų vadovai ir kiti svarbūs to meto asmenys.
Lapkričio 3-oji pasitaikė ne itin gera: tiršta migla neleido įžiūrėti net Nemuno kito kranto. Po proginių kalbų pagerbti tilto statytojai, apdovanojimų teko ir nežinia kuo nusipelniusiems partiniams veikėjams. Greta Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus stovėjo ir Pramonės skyriaus vedėjas, būsimasis dabartinės nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas.
Po iškilmingų kalbų P. Griškevičius perkirpo simbolinę juostelę. Iššautos raketos susmigo į miglą ir niekas jų nematė. Iš abiejų tilto pusių suartėjo Jurbarko ir Šakių rajonų saviveiklininkai tautiniais rūbais.
Nepaisant apniukusios dienos, paprastiems jurbarkiečiams šventė buvo ir didelė, ir nuoširdi, ir ne dirbtinė. Visi suvokė, kad yra neeilinio įvykio dalyviai, juk tiltas pakeis daugelio žmonių gyvenimus, sukurs daug ir įvairių galimybių.
Planuota gražiai atsisveikinti su keltu. Tačiau mažai kas atkreipė dėmesį, kad keltas pats neplaukia. Kaip atsisveikinimo signalą sireną įjungė visai neseniai stiprokai apdegęs keltas „Pajūris“, Jurbarke tarnavęs daugelį metų. Jis čia atplukdytas iš Klaipėdos perkėlos į Kuršių neriją. Tačiau keltą tempė vilkikas, nes gaisras kaip tik suniokojo motoro skyrių, o upeiviai nesuspėjo suremontuoti.
Užmojams sutrukdė olimpiada
Jurbarko tilto statybų užmojai buvo kur kas platesni. Buvo numatytas Kidulių aplinkkelis Švarcgirio pamiške, o Jurbarko pusėje planai buvo dar didesni: turėjo iškilti dar vienas tiltas – per Mituvą, o nuo jo keliai panemune šakotis į rytus ir vakarus.
Pradėtas formuoti kelias nuo buvusio Jurbarko statybinių medžiagų kombinato taip ir nenutiestas numatyto tilto per Mituvą link, o suprojektuotas Jurbarko apvažiavimas panemune liko popieriuose. Priežastis tam atsirado svarbi: 1980 m. olimpiados Maskvoje statyboms pristigo ir cemento, ir armatūros. Tad tilto su Jurbarko ir Kidulių apvažiavimais projektas buvo apkarpytas ir liko toks, koks yra dabar, Jurbarke palikęs ypač dideles transporto problemas.
Tilto statyba kainavo apie 6,2 mln. tuometinių rublių, jo konstrukcijoms suteikta 100 metų garantija. Bet važiuojamoji tilto dalis po kelių dešimtmečių gerokai susidėvėjo, vis buvo palopoma. Tad 2017 m. tiltas kapitaliai suremontuotas.
Vincas Kriščiūnas
