Balandžio 26-osios popietę Jurbarko kultūros centras virto liaudies meno švente – čia vyko jubiliejinis, jau dešimtasis, tarptautinis vyresniųjų liaudies šokių kolektyvų festivalis „Linksminkimos“. Spalvingi tautiniai drabužiai, gyvi liaudies muzikos garsai ir šokėjų šypsenos užliejo kiekvieną kultūros centro kampelį, o susirinkusieji galėjo pajusti, kokią ypatingą galią turi bendras ritmas, tradicija ir kultūros sklaida.
Ir šokis, ir susitikimai
Festivalio ištakos siekia jau daugiau nei dešimtmetį, kai Jurbarko kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Nemunėlis“ ir jo vadovė Jolanta Telišauskienė iškėlė idėją telkti liaudiško šokio mylėtojus į bendrą šventę. „Norėjosi Jurbarko žiūrovams parodyti šokių kolektyvų iš įvairiausių Lietuvos regionų pasirodymus, patiems susirasti draugų, nes šokių festivalių organizavimo tradicija gyvuoja jau daug metų ir liaudies šokių kolektyvai gražiai draugauja. Mes pasikviečiame į svečius kolektyvus, vėliau mus pasikviečia. Susidraugavome su kolektyvais iš Latvijos, Lenkijos. Buvo kviestas dalyvauti ir kolektyvas iš Ukrainos, bet dėl esamos situacijos negalėjo atvykti“, – sakė J. Telišauskienė.
Festivalis „Linksminkimos“ išsiskiria dalyvių gausa. Šiemet jame dalyvavo net 12 kolektyvų. Pasak „Nemunėlio“ vadovės, šokėjai labai noriai sutinka į Jurbarką atvažiuoti. Atvyksta patyrę kolektyvai, kurie atveža žiūrovams atsakingai ir su meile paruoštus pasirodymus. „Visada, planuodama festivalio programą, galvoju apie Jurbarko žiūrovą, kas jiems patiktų, kas būtų įdomu, nauja“, – pasakojo J. Telišauskienė.
Kas dvejus metus vykstantis renginys tapo tęstiniu projektu, kurio tikslas – ne tik išsaugoti ir puoselėti liaudies šokio tradiciją, bet ir atskleisti jos gyvybingumą šiuolaikinėje visuomenėje.
„Vyksta labai daug renginių, visur žmonės ir nespėja, bet labai gaila, kad į koncertą atvyko labai mažai žiūrovų. Panaši situacija yra ne vien Jurbarke. Žiūrovai šiandien mieliau renkasi komercinius renginius. Tačiau puoselėti tradicijas, manyčiau, vis tiek yra labai svarbu. Ir kol yra norinčių jas puoselėti – rengsime šventes, puoselėsime užsimezgusius ryšius“, – kalbėjo J. Telišauskienė.
„Labai džiaugėmės, kad jubiliejinis festivalis „Linksminkimos“ vyko atnaujintame kultūros centre. Daug repetavome ir organizacinius darbus buvom pasiskirstę, dėl to smagu buvo ir švente pasidžiaugti. Buvo labai miela girdėti įspūdžius, kad šventė patiko“, – pasakojo jau 25 metus „Nemunėlyje“ šokanti Vida Jomantienė.
Daugiau kaip 250 šokėjų
Šių metų festivalis buvo ypatingas ne tik dėl jubiliejinės sukakties, bet ir dėl ypatingos dedikacijos: renginys skirtas Lietuvių liaudies dainų metams paminėti. Tai priminė, jog daina ir šokis mūsų tautinėje kultūroje – neatsiejami, vienas kitą papildantys reiškiniai.
Festivalyje dalyvavo daugiau kaip 250 šokėjų iš skirtingų Lietuvos miestų bei svečiai iš Latvijos ir Lenkijos. Savo pasirodymus pristatė Prienų „Ringis“, Kaišiadorių „Savingė“, Marijampolės „Jotvingis“, Sintautų „Sintuola“, Birštono „Jievaras“, Elektrėnų „Vijūnas“, Panevėžio „Verdenė“, Vilkaviškio „Lelija“, Vilniaus ansamblis „Vilnis“, o taip pat ir Jurbarko „Nemunėlio“ vyresniųjų bei jaunuolių grupės. Festivalyje pasirodė svečiai iš Latvijos Babitės regiono – atvyko tautinių šokių kolektyvas „Darta“, bei Lenkijos Ełko miesto Mazūrijos regiono ansamblis „EŁK“.
Kiekvienas kolektyvas į sceną atsinešė savitą šokio stilių, tautinio kostiumo spalvas ir krašto būdo atspindžius. Žiūrovai galėjo pasinerti į įvairių Lietuvos regionų kultūrinius atspalvius, o lenkai ir latviai savo šokiu leido palyginti, kokios giminingos, bet kartu ir skirtingos yra mūsų tautų tradicijos.
Bendrystės dvasia
Festivalį vedė jaunosios kartos „Nemunėlio“ šokėjai – Simona ir Kajus. Jie subtiliai ir jautriai pradėjo renginį, kviesdami visus tylos minute pagerbti Anapilin iškeliavusį katalikų Bažnyčios Popiežių Pranciškų – tądien šalyje buvo paskelbtas gedulas.
Sveikinimo žodį tarė ir festivalį atidarė Jurbarko kultūros centro direktorė Rytė Gedrimienė. Ji pasidžiaugė, kad festivalis išlaiko tęstinumą, stiprina kultūrinį gyvenimą ir telkia bendruomenes. Tai – didelis visų kolektyvų, jų vadovų, ir ypač ilgametės „Linksminkimos“ festivalio organizatorės Jolantos Telišauskienės nuopelnas.
Vienas gražiausių šios šokio šventės momentų – festivalio kulminacija: bendras šokis „Linksminkimos“, kurį atliko visų kolektyvų atstovai. Scenoje susijungė įvairių miestų, kartų, kalbų žmonės – bet šokyje jie tapo viena bendruomene, kalbančia universalia, liaudiško šokio kalba.
Padėkų dalyviams už šokio šventę netrūko. Dėkota už svetingumą, šilumą, puikią festivalio organizaciją, o svarbiausia – už galimybę būti šios šventės dalimi. Skambėjo kolektyvų pažadai sugrįžti, džiugino noras susitikti vėl ir šokti tol, kol skamba muzika širdyse.
Ligita Gražulevičienė
