Jurbarke Laurynas Lapė dabar tik svečias. Nes jau seniai nebėra jurbarkietis – būdamas šešiolikos iš gimtojo miesto išvažiavo mokytis muzikos. Dabar Laurynui beveik dvigubai tiek ir jis yra vienas geriausių Lietuvoje trimitininkų. Jo koncertiniai maršrutai nusidriekia kur kas toliau nei iš Vilniaus į Jurbarką – birželį aplankyti tėvų jis grįžo po gastrolių Pietų Amerikoje.
Laurynas yra Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro, kuriam vadovauja Juozas Domarkas, muzikantas, daugybės muzikinių projektų dalyvis, dirba Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje.
„Gastrolės su Nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru Pietų Amerikoje – istorinės, ten orkestras dar nebuvo buvęs. Ir iš pažįstamų, iš muzikantų beveik niekas nebuvęs. Aplankėm keturias šalis: Braziliją, Peru, Ekvadorą ir Argentiną. Turėjom šiek tiek laisvo laiko pažiūrėti, kaip gyvena žmonės – įspūdinga visa ta nematyta, nepažinta kultūra, kitokia nei kitur”, – pasakojo Laurynas.
Pietų Amerikoje Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras surengė šešis koncertus su rusų kilmės dirigentu iš JAV Vladimiru Lande ir pianiste kine Xiayin Wang iš Niujorko.
Laurynas su orkestru grojo Peru sostinėje Limoje, Didžiajame nacionaliniame teatre, Ekvadoro sostinėje Kite, Filharmonijos ir muzikos sąjungos rūmuose, Argentinos Rosarijo miesto El Círculo teatre, Argentinos sostinėje Buenos Airėse, Koliziejaus teatre.
„O San Paule salė įrengta senoje traukinių stotyje – akustika labai gera. Didžiausiame Brazilijos mieste – 10 mln. gyventojų ir tik vienas simfoninis orkestras. Klausytojų susirinko daug, nors bilietai labai brangūs – 400 litų. Žiūrovams mes patikome”, – pasakojo muzikantas.
„Keliauti su muzika daug tenka – Europos, Skandinavijos šalys, Japonija. Bet ir iki simfoninio išmaliau pusę Europos su tėvais”, – kelionių temą užbaigia Laurynas.
Lauryno mama – chorvedė Danutė Lapienė, tėtis – orkestro „Bišpilis” vadovas Adolfas Lapė, tad kelias į muziką prasidėjo namie. „Na, aišku, yra tėvų įtakos. Nors jie nestūmė į muziką, bet aplinka savo darė, – pripažįsta muzikantas. – Pas tėtį grojau „Bišpilyje“, kol neišvažiavau šešiolikos metų iš Jurbarko, po dešimtos klasės. Klaipėdoje baigiau ir vidurinę. Nors ten, Stasio Šimkaus konservatorijoje, viskas pastatyta ant kitos kortos – ant muzikos kortos.”
Paskui L. Lapė studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, o mokslus baigė Švedijoje, Malmės muzikos akademijoje. Iš ten grįžo į Lietuvą, nes būti emigrantu nejaučia poreikio. „Emigruoti poreikio nejaučiu – nors yra išvažiavę ir kolegų, ir draugų. Mokiausi Švedijoje, bet netryškau noru ten pasilikti – man čia gerai viskas susidėjo, nėra taip, kad sėdžiu ir nosį krapštau, nes nėra ką veikti. Pinigas, aišku, geresnis būtų ten, bet yra ir kiti dalykai, kurių tenai nėra, pavyzdžiui, draugai, tėvai. Išvažiavimas būna laikinas – išvažiuoja, o paskui grįžta nosis nukabinę. Jei nori ką pasiekti svetimoj šaly, turi būti ryškiai geresnis už tenykščius. Kad tave priimtų į tą bendruomenę, nėra taip paprasta”, – įsitikinęs Laurynas.
Kokia simfoninio orkestro muzikanto darbotvarkė? „Aktyvaus muzikanto, – pataiso Laurynas. – Simfoniniame dirbant užtenka to lygio, kuris jau pasiektas, bet jei nori ko nors daugiau, tai daugiau ir reikia. Yra ansamblių, įvairių projektų. Groti reikia kasdien, kasdien reikia dūdą čiupinėti, ir kai pas tėvus atvažiuoju, ir kitur – visur aš ją turiu. Nepalieku niekada namuose. Ir dabar turiu atsivežęs, tik nelabai turėjau laiko pagroti – gal kokį pusvalanduką. Groti reikia kasdien, jei nori eiti į priekį.”
Į priekį Laurynas ir nori, ir eina. Dar būdamas studentas jis surengė keletą solinių koncertų, grojo su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, dalyvavo Paryžiaus konservatorijos tarptautiniame Erasmus varinių pučiamųjų ansamblyje, Dž. Vatsono vadovaujamame „Euro Brass” ansamblyje.
Muzikinių projektų netrūksta ir dabar. Su grupe „InCulto” Laurynas dalyvavo „Eurovizijoje”, grojo televizijos projekte „Auksinis balsas“. Dabar muzikuoja su Andriumi Kaniava, su sunkiosios muzikos grupe „Musė“, su atlikėja Baiba ir gros Rolando Kazlo spektaklyje.
Kai grįžta į Jurbarką, irgi randa laiko ir reikalo pakoncertuoti kartu su Antano Sodeikos meno mokyklos mokiniais. Vadinasi, nesužvaigždėjo! „Ne, ne! – patikina Laurynas, – reikia skleistis visur, geros muzikos reikia visiems. Tuo labiau kad Meno mokykloje dirba mama, mokytojas Bakšys, jis buvo mano mokytojas, o dabar – geras mano draugas.”
Laurynas jau daug pasiekęs. „Šiek tiek, – sako jis. – Man 31-eri – dar jaunas, dar viskas priešaky. Nebuvo lengva surasti savo kelią, reikėjo daug paaukoti laiko ir nervų, bet man pasisekė – viskas susidėliojo. Likimui dėkingas, kad esu ten, kur esu, ir darau tai, ką darau. Buvo momentų, kad net kažko ypatingo nedarant pasisekdavo.”
Trimitininkas neneigia, kad Lietuvoje muzikantui nelengva, tačiau jei gerai dirbi savo darbą ir nori dirbti – visada pasiseks. „Nėra labai lengva – maža čia rinka, mažai kas vyksta, turi pataikyti ten, kur būtinai reikia, kur turi būti. Kai mokiausi Švedijoj, atvažiavau groti į konkursą ir po to atsirado vieta orkestre. O jei nėra tų vietų – ką gi darysi? Turi pasisekti, neužtenka tik gerai groti. Ir reikia būti tokiam, kurį kviestų. Nėra taip, kad aš gerai groju, nosį užrietęs vaikštau – ir man viskas paduota. Lietuva maža, ir jei gerai darai tai, ką darai – tave pamato, gerai užsirekomenduoji – tave pakvies ir kitą kartą. Turi būti patikimas, kad – ateisi ir pagrosi, – sako vienas geriausių Lietuvoje trimitininkų ir priduria, – galima gyventi, ir įdomiai. Nesiskundžiu.”
Laurynas neatsisako ir ne muzikinių projektų, pavyzdžiui, jis buvo „Aprangos galerijos” reklaminiu veidu. „Pakvietė į fotosesiją – pasipyškinau ir pakabėjau. Tai – kitoks potyris”, – taip muzikantas prisimena pasitaikiusią galimybę pabūti modeliu.
Aplankyti tėvelių Laurynas parvyko kartu su savo drauge. Ugnė – kaunietė, bet dabar kartu su Laurynu gyvena Vilniuje. Gyvenimas su trimitininku, kurio ir visi savaitgaliai, ir visi vakarai užimti darbu, ir namie savo trimitą retai paleidžia iš rankų – nenuobodus, o trimitas, pasak Ugnės, yra instrumentas, kuriuo galima sužavėti merginą.
„Trimitas dar geriau už gitarą. Gitara – tradicinė, ja daug kas groja, o trimitu – nedaugelis”, – sakė Ugnė ir pasakojo, kaip kartą koncerte Laurynas vieną kūrinį skyrė jai.
Atsisveikindamas su „Žvilgsnio“ skaitytojais trimitininkas Laurynas kvietė jaunimą dainuoti: „Eikit, visi vaikai, pas Lapienę į chorą dainuoti. Aš dainavau – ir štai, kas iš to dainavimo išėjo! Ir Andrius Pojavis dainavo pas Lapienę. Visi geri vaikai dainuoja pas Lapienę.”
