Jurbarko kultūros centro režisierė Birutė Šneiderienė sako, kad Skirsnemunėje gyvena ypatingi žmonės, ne tik spontaniškai susidomėję pasiūlymu kurti miestelio teatrą, bet ir per rekordiškai trumpą laiką parengę spektaklį, privertusį skirsnemuniškius aiktelėti iš nuostabos. Šią savaitę Skirsnemunės miestelio teatras išvyksta į pirmąsias gastroles: Žemaitės komedija „Trys mylimos“ pradžiugins Viešvilės mokytojus, o aktoriai jau galvoja apie naujus vaidmenis ir vėl rengiasi repeticijoms.
Sukurti teatrą ir parodyti spektaklį – sunkus uždavinys net ir profesionalams, ypač jei pasirenkamas klasikinis, ryškių charakterių ir didelio įdirbio reikalaujantis kūrinys. Jurbarkietė režisierė B. Šneiderienė yra subūrusi ne vieną kartą jaunųjų aktorių, tačiau su suaugusiais meno mėgėjais nebuvo kūrusi nė vieno spektaklio. Gavusi pasiūlymą padirbėti Skirsnemunėje režisierė ir apsidžiaugė, ir išsigando – suaugę žmonės turi savo gyvenimus ir negali skirti daug laiko repeticijoms, todėl užduotis per keletą mėnesių parengti premjerinį spektaklį iš pradžių atrodė kone neįvykdoma. Tačiau į pakvietimą vaidinti atsiliepė ne taip jau mažai skirsnemuniškių, ir režisierė tikina iš karto supratusi, jog tai tikri teatro entuziastai, vardan spektaklio pasiryžę atsisakyti net atostogų.
Žemaitės komedija „Trys mylimos“ tapo skirsnemuniškių dovana savo miestelio jubiliejui. To niekas tikrai nesitikėjo iš vos ne jubiliejaus išvakarėse gimusio mėgėjų teatro, tačiau tie, kas pamatė premjerinį spektaklį, ilgam neteko žado, o po šventės dar ne vieną savaitę aptarinėjo smagius nutikimus scenoje našlei su dviem dukrom kovojant dėl samdinio Liudviko meilės, Kozerio intrigas, įspūdingus aktorių rūbus, smagią muziką ir sugebėjimą scenoje tvyrojusią nuotaiką perduoti žiūrovams.
Pailsėję po premjeros, rugpjūtį Skirsnemunės aktoriai susirinko aptarti spektaklio ir pirmiausia peržiūrėjo bendruomenės pirmininkės Audronės Vaivadienės vaizdo įrašus, kuriuose atsiskleidė kiekvienas spektaklio vaidmuo.
Atrodo, kad Raimonda Vaičaitytė, suvaidinusi Petronę – užsigimusi aktorė, jai tik ir lakstyti su šluota po sceną, o niekas kitas tokio kovingo meilės ištroškusios moters charakterio ir nebūtų suvaidinęs. Julija Galbuogienė scenoje tapo našle motina, o Rasa Dilienė – jos dura Domicėle. Ryškius vyrų charakterius gražiai įkūnijo Vytautas Norkus, suvaidinęs Liudviką, ir Ruslanas Baranauskas, sukūręs Kozerio vaidmenį. Ruslanas turi pamainą – visai kitokį Kozerį kuria Edmundas Paulis, todėl kartą pažiūrėję spektaklį tikrai ne viską jame pamatė. Kiekviename spektaklyje naujai atsiskleidžia ir Gretos Lendraitytės bei Sonatos Paulienės sukurti tarnaitės Barbelės vaidmenys.
Spektaklyje dalyvauja aštuoni žmonės, o režisierė sakė, kad jei būtų reikėję daugiau aktorių, norinčių vaidinti tikrai būtų atsiradę. Keli žmonės į repeticijas važinėjo net iš Jurbarko. Kažkada daugelis šiandieninių Skirsnemunės miestelio aktorių yra stovėję mokyklos scenoje, dalyvavę skaitovų konkursuose, net vaidinę, bet tikro aktoriaus duonos yra ragavęs tik V. Norkus, Konstantino Glinskio teatre dalyvavęs spektakliuose „Rimas pas Kęstutį“ ir „Jie mane paliko“. Ne vieną kūrinį aptaręs naujai susibūręs kolektyvas Žemaitės „Tris mylimas“ pasirinko ne atsitiktinai – viliojo smagus komedijos žanras, o ir prisistatyti miesteliui norėjosi smagiu kūriniu.
„Be to, mums atrodė, kad pastatyti komediją nebus sunku. Ir tik pradėję repetuoti supratome, kad ėmėmės rizikingo dalyko – atskleisti ryškius Žemaitės komedijos personažus reikia didelio talento ir sunkaus darbo. Nesvarbu, kad kūrinys senoviškas ir visiems atrodo suprantamas ir juokingas – aktoriai turi suvaidinti taip, kad juokinga būtų ne jiems patiems, o žiūrovams. O laiko mes turėjome labai mažai“, – sakė režisierė B. Šneiderienė.
Kad ir kaip nelengva buvo repetuoti vasarą, kai kaimo žmonėms darbas darbą veja, skirsnemuniškiai nepalūžo, neišsibėgiojo, o atkakliai lankė repeticijas ir tobulino savo vaidmenis. Jie sugebėjo į klasikinį kūrinį pažvelgti šiandienio žmogaus akimis, atrasti jame visiems laikams aktualius dalykus ir parodyti juos taip, kad kiekvienas juose atpažintų save.
Gal todėl skirsnemuniškių repeticijos ne kartą truko iki išnaktų, o jas ištikimai stebėjęs Raimondos sūnelis išmoko visų aktorių tekstą – ir dabar gali jį nesuklysdamas pakartoti. R. Baranauskas suskaičiavo, kad per vasarą įvyko net 47 repeticijos.
Premjera parodė, kad atkaklus aktorių darbas pasiteisino. Tačiau labiau už visus pagyrimus šio teatro aktorius džiugina kažkada miestelio kultūros namuose dirbusios ir Žemaitės „Tris mylimas“ stačiosios Aldonos Mankuvienės įvertinimas bei žmonių prašymai pakartoti spektaklį. Pamatyti jį norėtų ir jurbarkiečiai, pasiilgę paprastų, gyvenimo patirtimi paremtų, smagiai nuteikiančių, prasmingų komedijų. Nors iki naujųjų metų skirsnemuniškių gastrolių grafikas visiškai užpildytas, režisierė žada surasti progą vaidinti ir Skirsnemunėje, ir Jurbarke.
Naujai gimusio Skirsnemunės miestelio teatro aktoriai tikina, kad vaidyba – labai smagus užsiėmimas, todėl teatras po miestelio jubiliejaus tikrai neišsiskirstys, o pavasariop greičiausiai pradžiugins ir nauju kūriniu. Vaidybos bacila užkrėtė skirsnemuniškius, todėl gali būti, kad teatras sulauks ir naujų aktorių, norinčių scenoje išbandyti savo sugebėjimus.
Daiva BARTKIENĖ
