Birželio 18 d. „Sandros meno namuose“ Jurbarke vyko projekto „Lietuvių kalbos pamoka ukrainiečiams iš Lietuvos vaikų“ renginys. Projektą inicijavo ukrainietė Anna Romaniuta, jis finansuotas Jurbarko r. savivaldybės biudžeto lėšomis. Tos kelios valandos visiems kartu kepant picas buvo mūsų savivaldybėje gyvenančių ukrainiečių žengtas žingsnis jų bendruomenei integruotis į mūsiškę.
Integruotis
„Sandros meno namuose“ tądien kvepėjo nacionaliniu italų patiekalu pica, kurią kepė Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos specialiojo ugdymo skyriaus vaikai ir ukrainiečių bendruomenės Jurbarke atstovai. Bet Italija tik todėl, kad picą mėgsta visas pasaulis, o kartu kepdami ir ragaudami lietuviukai mokė ukrainiečius lietuvių kalbos.
Projektą „Lietuvių kalbos pamoka ukrainiečiams iš Lietuvos vaikų“ inicijavo aktyvioji Anna Romaniuta, neabejojanti, kad jau laikas patiems ukrainiečiams ieškoti būdų integruotis į bendruomenes šalies, kurioje dabar jiems lemta gyventi.
Jurbarkas, teigė Anna, karo pabėgėliams labai padėjo, o čia atsidūrusiųjų gyvenimai stabilizuojasi – daugelis dirba, kai kurie jau sėkmingai įveikė lietuvių kalbos testą. Dabar jau ir ukrainiečiai gali imtis veiklų, kurių naudą pajustų ne tik patys, bet ir lietuviai.
„Esu ukrainiečių bendruomenės Vilniuje narė, dalyvavau konkurse ir laimėjau tikslinius mokymus mums, ukrainiečiams, kad mokėtume kurti nevyriausybines organizacijas čia, Lietuvoje, rašyti projektus. Nevyriausybinės organizacijos dar neįkūriau, tad šiam projektui bendradarbiauti pakviečiau „Sandros meno namų“ vadovę Sandrą Mielkaitytę“, – pasakojo Anna.
Skyrė finansavimą
Projektui finansavimas buvo skirtas iš Jurbarko r. savivaldybės Nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo. Projekto tikslai – ukrainiečių integracija, pagalba mokantis lietuvių kalbos, bendruomeniškumo stiprinimas bei institucijų globojamų vaikų socializacija.
Projekto rengėjos pakvietė dalyvauti Smalininkų TVM specialiojo ugdymo skyriaus vaikus ir ukrainiečių bendruomenės atstovus. Tikslinė grupė buvo 16 žmonių. Projekto dalyviai buvo suporuoti – ukrainietis ir lietuvis, ruošė bei kepė picą, paskui visi kartu susėdo už stalo ir valgė. Svarbiausia buvo kalbėtis – įvardyti visus dalykus lietuviškai, pasakyti taip, kad kitatautis suprastų.
„Nėra paprasta susikalbėti, kai kalbame skirtingomis kalbomis. Tas projektas buvo abiem pusėms naudingas nuo pat pradžių, – tvirtino A. Romaniuta. – Sandra mokėjo rašyti projektus ir man labai padėjo, bet mums susikalbėti buvo sudėtinga, abi turėjom pasistengti, nes man sunkiai sekasi lietuvių, – prisipažino ji. – Tačiau ir Sandrai labai patiko idėja, ir vaikams, kuriuos pakvietėm, manau, patiko. Buvo linksma!“
Abiem pusėms
Toks projekto formatas, sakė Anna, – iš realios situacijos. „Idėja gimė, kai su Gintaru, šeimos, kurioje gyvenau, globotiniu, kepėm jo gimtadienio tortą. Namie buvom vieni – kaip nori, taip susišnekėk. Užtat man kai kurie lietuviški žodžiai iki šiol asocijuojasi su Gintaru, pavyzdžiui, dramblys – įsidėmėjau jį, kai vaikinukas netyčia užmynė man ant kojos“, – šypsosi Anna.
Be to, sakė ukrainietė, norėta parodyti, kad Ukrainai galima padėti ne tik į frontą siunčiamais dronais. „Padėti gali ir vaikai, kaip šiame projekte, kur jie mums buvo kalbos mokytojai. Ir tai abipusė pagalba. Man pasirodė, kad Lietuvoje vaikų namų vaikai turi įvairių veiklų, edukacijų, įvairių daiktų, priemonių, bet dėmesio ir bendravimo platesniame, įvairesniame rate ir jiems trūksta. O juk visų vertingiausia, ką galime duoti, yra dėmesys, bendravimas, laikas su vaiku“, – sakė A. Romaniuta ir už partnerystę dėkojo Ritai Grybienei iš Smalininkų TVM-o, o vaikams – už kantrybę ir gerą nuotaiką.
Jurbarke ukrainiečiai turi galimybę lankyti nemokamus kalbos kursus ir už tai dėkingi savo laiką aukojančiai savanorei Danutei Matelienei. Bet, pasak Annos, daug naudos mokantis svetimos kalbos duoda ir bendravimas ką nors kartu veikiant. Prieš kepant picą, komanda turėjo pasišnekėti, paklausinėti, ką kas mėgsta, ko – ne, suprasti kalbą. Kol kepė, visi smagiai bendravo ir žaidė žodžiais, padedant ir lietuvių kalbos mokytojai Danutei. Abiem pusėms buvo įdomu – lietuviai irgi išgirdo, o gal ir įsidėmėjo gražių ukrainietiškų žodžių. Kai iškepė, komandos savo picas pristatė: kaip ruošė, kokius produktus, kokius prieskonius dėjo – pakartojo jau vartotus žodžius.
Valstybė remia aktyvius
Galiausiai projekto dalyviams ukrainiečiams buvo padovanota po lietuvių kalbos vadovėlį savarankiškam kalbos mokymuisi. „Toks buvo projekto sumanymas. Vadovėlis gali padėti sumažinti kalbos barjerą, bet vadovėliai daugeliui mūsų šiuo metu per brangu. Norėjom gauti finansavimą“, – sakė projekto sumanytoja Anna.
Vaikams, taip kantriai mokiusiems projekto dalyvius lietuvių kalbos, tikėtasi įteikti ukrainietės Irinos Golumb knygą „Ilarijos nuotykiai Lietuvoje“, parašytą ukrainiečių ir lietuvių kalbomis. Tai istorija apie karo pabėgėlės dalią patyrusią ir Lietuvoje atsidūrusią mergaitę Ilariją. Deja, projekto finansavimas nebuvo toks, kokio prašyta ir tikėtasi. Užtat vaikai gavo projekto organizatorių dovaną – didžiulį krepšį braškių.
Pasak Annos, Jurbarko rajone gyvenančių ukrainiečių skaičius nuolat kinta – vieni išvažiuoja, kiti atvyksta, dabar jų gali būti apie šimtą. Smalininkuose, kur ji pati įsikūrusi, gyvena keturios šeimos, iš jų dvi – su vaikais.
„Daugelis mūsų jau rado darbus, o bendruomeninėje veikloje dalyvaujančių nedaug, bet aš vis tiek svajoju įsteigti nevyriausybinę organizaciją. Jūsų valstybė remia nevyriausybininkus, tokiu būdu skatindama piliečių aktyvumą: jei nori ką nors keisti – imk ir daryk“, – sakė A. Romaniuta. Moteris džiaugiasi patirtimi rašant pirmąjį socialinį projektą ir kuo rimčiausiai nusiteikusi burti savo tautiečius, skatinti bendrauti ir bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis bei taip spręsti integracijos iššūkius.
